Spynų pasaulis. Spintų pasaulis. Vonių pasaulis. Varžtų pasaulis. Idėjų pasaulis. Virusų pasaulis. Dariaus pasaulis. Kiek visokiausių pasaulių viename pasaulyje sutelpa! Galų gale rašytojo pasaulis. O šis dykaduonis, kuris per Velykas kiaušinius nekokybiškai nuspalvina ir tuoj pat į besotę burną susikemša, daugiau nieko neveikia, tik kaišo savo abejotinus turinius po vienokias ar kitokias formas ir tokiais triukais bando patiklų skaitytoją į pinkles įvilioti. O paskui spėlioja: o jei imsiu ir skaitytojui nepatiksiu? Negi teks į soliariumą drožt ir dozę ultravioleto į odą prisipumpuot? Matyt, reikia būti idealiu autoriumi, kad susisuktum taip, jog ir skaitytojas apdumtas būtų, ir autorius patenkintas kojas kūdroje mirkytų. Būna, kartais pavyksta. Taigi sėdi Darėnas ant liepto galo, nepavargsta, basos kojos vandenyje atrodo keistokai deformuotos, o gal taip yra iš tikrųjų, vanduo šiltokas, nes ir vasaros pas mus šiltos nūnai patapo. Savo guviu kurkimu jam nuotaiką praskaidrina netoliese ant pavytusio lelijos lapo įsitaisiusi varlė. Nusišypso Darėnas varlei, tad šioji su dar didesnėmis pastangomis užgieda. Lygiai kaip ir aš - nepaspirsi, neskrisi. Nerašysi. Žodžiu, kaip ir kiekvienas iš mūsų, šitaip retkartėmis pasvarsto brandus jaunuolis.

Kaip ir priklausytų, viskas prasideda nuo rašytojo biografijos. Paprasčiau šnekant - nebūtų rašytojo, nebūtų kam ir kvailioti. O kadangi šią biografiją parašė pats Darius T., ji automatiškai virto autobiografija. Kol kas gerokai sutrumpinta, bet galgi kada nors, kada nors išsivystis į solidų tomą, kurį galima bus panaudoti ir pagal tikrąją paskirtį - žlėgtainiui prislėgti. Toliau žengdamas iš kairės į dešinę mielas skaitytojas (-a) prieitų kitą paskirties punktą – knygas. Sudėtos jos gražiai lentynose, tik dulkes reiktų nubraukt. (Nuo lentynų, ne nuo knygų). Būtent dėl jų – savo brangiųjų fantazijos vaisių - Darėnas jau kažin kiek laiko ant liepto galo sėdi ir pakilt nesiruošia. Galime visi drauge pasidžiaugti ir tuziną balandžių į dangų paleisti – vis dar pasauliui prieinamas pasiučiausias Dariaus T. kūrinys – Haute Kuisine. Štai dėl ko visas šis triukšmas, štai dėl ko verdam ir kepam su meile, štai dėl ko gyvent ir valgyt nenusibosta! Vargais negalais atsitokėję po tokio susidūrimo su opus gastronomicum pripėdiname prie rubrikos Kas geresnio, Dariuk? Šioje rubrikoje Dariukas bando atskleisti savo kasdienybės džiaugsmus ir vargus; būtų tai dienoraštis, užstalės publicisto svaičiojimai ar kas? Žinoma, vargų visada daugiau, ypač pas jautriuosius rašytojus, todėl jis tvirtai apsisprendęs kitiems savo bėdomis neįkyrėti: aprašinėja tik džiugias naujienas. Jau gerokai suplukę priartėjame prie Amerika. Čionai Darius patalpino savo įspūdžius iš kelionių į Ameriką. O kas čia beldžiasi ūmai? Kas kitas, jei ne ta pati krizė. Krizė pas mus ne tik ekonominė, ne tik pandeminė, bet ir moralinė, iš širdgėlos trenktų kumšteliu per stalą Adamkus. Galgi dėl to Darius kreipėsi pagalbos į garbų fotomenininką Marijoną Sabūtį. Gal šis patyręs objektyvo vilkas padės visiems mums iš savo kiauto išlįsti ir tikrąsias gyvenimo vertybes susigrąžinti? Kaip sekasi susikalbėti su fotomenininku, skaitykit Keisti dalykai dedasi skiltyje. Kartu Darius pristato savo romaną-eksperimentą KEISTI DALYKAI DEDAS. Ir galiausiai išsekę, bet laimingi sustojame ties portalu Vaizdai. Juk Darius prie visų savo sugebėjimų bei nukrypimų dar ir fotografas mėgėjas! Jis pasiryžęs tinklapyje talpinti (ir savo) gražiausias nuotraukas. Gaila, kad jų nedaug. Bet juk ne kiekybėje prašmatnumas.

Štai tiek, mielieji skaitytojai. Jei nenusibodau iki šiol, tikiuos, nenusibosiu ir per kitą penkmetį. Amžinai, o gal ir ne amžinai jūsų Darius Tauginas. Beje, jei kilo noras ko nors manęs paklausti, pasakyti ar tiesiog pagirti, rašykit man ilgąją ar trumpąją žinutę.