Gimiau nei per anksti, nei per vėlai, taip dainavo gimtojo miesto dainorėliai vokalinė instrumentinė grupė „Vairas“. Gimiau ne kur nors kitur, o dviračių mieste Šiauliuose. Gimiau berods kovo 2 d., bet nors užmušk neprisimenu tos, numanyčiau, giedros ir nevėjuotos dienos. O gaila, nes taip ir nepavyko nugirsti, kaip tėvai trečiojo gimtadienio proga žada man nupirkti skardinį būgnelį, kokį gavo Graso Oskariukas. O ir nesitiki, nesitiki, draugai, kad tiek laiko jau nutekėjo; o jei nesitiki, reiškia, yra pagrindo. O pasas? Ką jis byloja? Šiais technologijų laikais padirbti pasą ne tik kad vieni juokai, tuo jau nebeužsiima joks save gerbiantis padirbinėtojas. Tad pasu pasitikėti neverta. Nes ir atrodau jaunesnis, ir jaučiuosi atitinkamai. Bet tikriausiai kiekvienas taip apie save pasakytų. Na, ir tegul sako.
Taigi atsiribodamas nuo datos tęsiu: gimiau inžinieriaus geodezininko Kazimiero ir farmacininkės Elenos darnioje šeimoje. Pirmųjų žingsnių ir stačios laikysenos teko laukti gerus metus. Bet apskritai, sako, buvau ramus pasvajoti linkęs vaikas, tik mėgau žmonėms už nosių griebti. (Tėvukas ją turėjo ganėtinai ilgą; tikras grobis). Dėl to pačiam nagų karpytis neprireikdavo; tą padarydavo suinteresuoti asmenys. Plaukai ant galvos pradėjo augti visai vėlai – buvau beįkopiąs į antruosius metus. Todėl iki šiol neapleidžia nuojauta, jog nuplikimas man negresia. Išmokęs vaikščioti ir pasidabinęs vešliu juodų plaukų kaltūnu ėmiau lankyti darželį lopšelį. Netrukus paaiškėjo viena tendencija: sirgdavau dažniau negu tame darželyje sėdėdavau ir snaiges karpinėdavau. Prie visų mano bėdų prisidėjo dar viena: įsitaisiau bjaurų įprotį šlapintis į lovą. Per pokaičio miegą taip pat. (Būčiau to nedaręs, jei nebūtų manęs į lovą guldę ir miegoti vertę.) Taigi populiarumo tarp lopšelio darželio auklėtinių nesusilaukiau. O man kas, aš juk dažniau sirgdavau nei snaiges karpinėdavau. Todėl galiu drąsiai tarti, kad gyvenimas nuo pat pradžios manęs pernelyg nelepino. O ir vėliau jis savo pamėgtos taktikos neatsisakė. Sulaukęs septynerių kaip doras sovietinis vaikas pradėjau lankyti mokyklą. Pirmą klasę. Tapau spaliuku, Lenino anūku; daug visokių pasakojimų išgirdau apie savo senelį. Vienas tokių: kaip jis raičiodamasis baloje knygas nuo žąsų gynė. Įsiminiau. Du trimestrus buvau pirmūnu. Trečią trimestrą pirmūnu nebebuvau, nes jau tada prasiveržė mano polinkiai į rašybą. (Beje, nepaminėjau, kad šviesios atminties tėvukas Kazimieras irgi buvo didelis knygų mylėtojas, taigi ir savo sūnų išmokė pažinti raides jau nuo trijų metukų.) Su klasioku Kibiru nukniaukę iš klasės kreidą ėmėme ja rašinėti ant sienų mokyklos vidiniame ir išoriniame kiemeliuose. Ką rašėme, nebeprisimenu. Kulminaciją šis aktas pasiekė antrojo aukšto tualete. Užrašiau ant sienos vieną vienintelį žodį. Ot, jį tai prisimenu kuo puikiausiai. BYBYS. Ir atsitik taip, kad mano asmenybei spinduliuojant didybe ir neapsimestiniu susižavėjimu dėl tokio kūrybinio išsiliejimo į tualetą įvirto aukšto budintieji. Kas vyko toliau, nuspėti nesunku. Pridursiu, jog vienam budinčiajam sugebėjau ir sagą išplėšti; težino, niekšas, kaip prie meno rankas kišti! Už visus mano nuopelnus pas direktorių buvo iškviesta mama. Kaip ji raudonavo! manding neįtarė, jog būtent tokiomis įmantriomis formomis atsiskleidžia sūnaus rašytojo pašaukimas. Štai taip trečiąjį semestrą ir netapau pirmūnų. Daugiau niekada nebetapau pirmūnu...

Antroje klasėje nutiko dar vienas dalykas, įrodęs mano sugebėjimus atsidurti ne laiku ir ne vietoje. Buvo ankstyvas pavasaris, pats žolės deginimo metas. Su klasiokais Tikniumi ir Milašiumi kaip tikri tolstojininkai nutarėme išsiveržti į gamtą ir pasikepti bulvių. Bulvių radome, degtukų taip pat. Nuėjome į pievas už garažų. Perlipome griovį. Šalia spietėsi brūzgynai; juose bruzdėjo atsibudę ežiukai. Stebėjome rusenantį lauželį ir tolėliau pievoje slenkantį vaikų būrelį. Netrukus pieva užsiliepsnojo. O mums kas, mes juk ne kokie padegėjai Koljaičekai. Todėl visiškai nesunerimome, kai pamatėme mūsų link žengiantį žmogų susirūpinusiu veidu, apsirėdžiusį kaip tikras gaisrininkas (tada jie taip ir vadinosi, jokie ne ugniagesiai). Žmogus susirūpinusiu veidu griebė mums visiems trims už apykaklių ir pasakė: „Padegėt pievelę“. Mes sąžiningai atsakėme: „Nepadegėm“. Jis nepatikėjo, mat iš tikrųjų buvo gaisrininkas. Liepė mums užgesinti savo lauželį, palikti bulves ir eiti su juo. Ėjome ėjome ir priėjome kitus gaisrininkus bei jų mašinas. Beje, Tikniui pasisekė. Pamatęs tolėliau degantį žolės ruoželį gaisrininkas liepė Tikniui nubėgti ir jį užgesinti. Jis ir nubėgo. Namo. O mus susiruošė vežti į miliciją. Subliuvom su Milašium taip, kad net rūstieji gaisrininkai susigraudino. Paleido, tik pavardes užsirašė. Taigi buvau neteisingai apkaltintas. Bet nesiskundžiu. Tuomet primą kartą patekau į laikraščio skiltį. Tėvai dėl to kažkodėl nedžiūgavo. Jiems bent jau palengvėjo, kad tekste įsivėlė klaida: „D. Tiknius, A. Milašius ir T. Dauginas padegė pievelę“. O vėliau biologijos mokytoja mane pasivedėjo į šalį ir paklausė: „Ar nebuvo gaila kiškučių?“. O man kas, aš juk ne padegėjas.

Baigiau devynias klases ir visiškai nesirūpindamas dėl specialybės (už mane pasirūpins plačioji socializmo tėvynė) išėjau mokytis į Šiaulių politechnikumą. Populiariausia specialybė politechnikume buvo automobilininkų. Bet kur man su savo trejetais, - pasirodo, tas atsitikimas, nubraukęs mano trečiojo trimestro pirmūniškumą, buvo lemtingas žengiant dekadanso keliu, - į automobilininkus lygiuotis! Ir į radiotechnikus buvau per prastas. Teko rinktis tarp mechanikų ir elektrikų. Pasirinkau elektrikus, nors elektros bijau iki šiol. Ir į kokį beždžionyną papuoliau! Į mūsų grupę susirinko neblogesnis kontingentas negu į prasčiausią profkę. O juk buvo aukštesnysis mokslas. Dar blogiau: mano kitoniškumo besidairanti paauglio dvasia ėmė linkti ne tik į alaus butelį, bet ir į sunkesnę muziką. O juk buvo 1987 metai, Modern talking, Bad boys blue ir kitų eurodisko skanumynų metai. Taigi ir čia pritarimo iš homogeniškos grupiokų auditorijos nesulaukiau. Tik Žiemelis ir Sinušas mane suprato; vis dėlto palenkiau juos prie Metallica ir Blind Guardian. Buvo daug kovos ir patyčių, bet gurkšnodamas tuomet itin bjaurų Gubernijos alų ir traukdamas Metal Heart himną visai pakenčiamai laikiausi.

Beje, atidesnis skaitytojas jau turėtų imti nerimauti: kaip čia dabar yra, pliurpia Darėnas apie viską, bet tik ne apie savo bemieges naktis su plunksna rankoje ir kūrybinėmis kančiomis paširdžiuose. Leiskite dorai prisipažinti: nebuvau tuomet joks jaunasis mūzos sūnus ir su jokiomis į meno pinkles įsipainiojusiomis mergelėmis neprasidėjau. Nors pirmieji bandymai plunksnos miklinimo poligone jau buvo atliekami: dvylikos puslapiu sąsiuvinyje ėmiau rašinėti metafizinį veikalą mįslingu pavadinimu: „Don Husaro nuotykiai“. Iki šiol negalėčiau pasakyti, kodėl būtent don Husaras? Galbūt patiko husarų uniforma, galbūt patiko husarai. Tik estetine prasme. Štai visų apžvalgai kelios eilutės iš mano ankstyvojo repertuaro: „Don Husaras, gražaus veido, juodų plaukų, rudų akių, apie šimto aštuoniasdešimt trijų centimetrų ūgio, didelių raumenų, atidarė statinaitę. Visi pasisėmė po didelį bokalą skanaus vyno ir pasigardžiuodami jį išgėrė. Po to nutarė eiti medžioti“. Dabar spėlioju, ar ne apie save patį čia būsiu rašęs?
Viliuosi, jog pagrindžiau savo rimčiausius ketinimus kada nors iškilti virš tradicionalizmu garsėjančios tautinės literatūros. O politechnikume su lietuvių kalba ir literatūra ėjosi ne taip ir sklandžiai, kaip būčiau troškęs. Į dėstytojo klausimą – Nagi sakyk, Tauginai, kas šis žodis, pusdalyvis ar padalyvis? – atsakiau teisingai tik todėl, kad tą dieną buvau laki san of ze bitč.

1990 m. gavau elektriko diplomą. Ir ne bet kokį, o atkurtos Lietuvos respublikos. Buvom pirmoji tokia laida su ąžuolo lapais ir Gedimino stulpais. Nespėjau pasidžiaugti vasara, kai gavau pasiūlymą: dirbti geležinkelio „Šiaulių ruože“. Elektriku. Iki šiol prisiminsiu, kaip drebančiomis kojomis po šalto prakaito išpilta pažastim pasikišęs kaitrinę veik kilovato lemputę lipau į metalinį bokštą su prožektoriais. Keikiau savo naparniką Ūsą (turėjo jis mat išpuoselėtus ūsus), kad jis mane į tokias aukštybes pasiuntė. Bet Ūsas greit susipyko su viršininke ir išėjo, o jo vietą užėmė gerklės virtuozas Valerą. Irgi su ūsais, bet ne tokiais dabitiškais. Dirbdamas su tokiu profesionalu netrukau suprasti, ką reiškia gyventi ant drato dietos. Jaučiausi gendąs ne dienomis, o valandomis; viduriai irgi ėmė streikuoti, žandai raustelėjo. Bet štai pakvietė mane tėvynė į karinę tarnybą. Į LR krašto apsaugos tarnybą. Bet buvau viena akimi žlibas (esu iki šiol), todėl nei į pėstininkus, nei į kavaleristus, nei į artileristus netikau. Pasiūlė man alternatyviąją darbo tarnybą. Tiesa, galėjau rinktis: arba pasilikti „Šiaulių ruože“ ir toliau gastroliuoti su Valera bei keitinėti prožektoriams lemputes (geležinkelis buvo strateginės reikšmės objektas), ar pereiti į Šiaulių respublikinę ligoninę. Vien tas pavadinimas man sukėlė lengvą klimakso būseną. Pagalvojau apie visas tas seseles trumpais sijonėliais (na, jei ne trumpais, tai bent apytrumpiais), kuriom mirksėsiu akimis lyg Aleksandrijos švyturys ir kurių šypsenų masažinėse voniose vartaliosiuosi. Taip aš išėjau į Šiaulių respublikinę ligoninę. „Šiaulių ruože“ buvau pratarnavęs keturis su pusė mėnesio. Deja, į gydytojus manęs nepriėmė. Nepriėmė ir į sandėlininkus, nes sandėlininkai tais laikais labai gerai gyveno. Nepriėmė manęs ir į virėjus, ir į vairuotojus. Priėmė mane į grūzčikus. Dabar jie vadinami krovikais. Dienotvarkė buvo suskirstyta kaip pas kosmonautus: aštuntą valandą pasirodome virtuvėje ir sunešame atvežtus maisto produktus; pakeliame iš rūsio daržoves; kapojame skerdieną; iškrauname priekabą skalbinių; sukrauname seną patalynę; suvežame dezinfekuoti čiužinius... Ligoninėje irgi turėjau naparnikų. Romkį ir Džiovanį. Romkis kelis kartus už sunkius kūno sužalojimus sėdėjo zonoje, Džovanis mėgo Bitlus. Ir vėl čia karalius buvo dratas; prieš naparnikų gerkles ir apsukrumą ieškant ko nors į tas gerkles įsipilti Valera būtų pasirodęs tarsi į pampersus įgrūstas kūdikis. O koks kontingentas mūsų grūzčikų bakūžę lankė! Kokie veidai, kokios gyvenimo istorijos. Kiek daug visko papasakot galėčiau, tiek visko mačiau ir patyriau. Tektų atskirą knygą parašyti. O ką, gal ir parašysiu. Šiuo sykiu paminėsiu, kad Romkis su Džiovaniu ištempė iš virtuvės sandėlio beveik visus labdara ligoninės gautus itališkus makaronus (tuomet dar didžiulį deficitą) ir pardavė kažkokiai bobutei. (Ką ta bobutė su visa priekaba makaronų darė, taip ir nepavyko sužinoti.) Nuo tol mūsų į virtuvės teritoriją pietų pavalgyti nebeįsileisdavo ir išsinešti po kepalą duonos nebedavė. Be to, mūsų tiesioginė viršininkė ant grūzčikų ir šlavėjų vadinosi Tule. „Medžiai be lapų, Tulė – be papų“, bitlų maniera mėgo dainuoti drato ar miešto spirito gurkštelėjęs Džiovanis. O kaip seselės? Mirkčiojau joms, vaipiausi ir kudlas lyg avinas kračiau? Didžioji neviltis. Seselių buvo, bet su sijonėliais jos nevaikščiojo. Jos vaikščiojo su baltom kelnėm ir ilgais chalatais. Nebuvo jos ir tokios gašlios, kaip įpareigojo manyti kino juostos su nepadoriu turiniu. Tiesa, buvau įsižiūrėjęs vieną stirną iš kraujo centro. Bet kraujo bijau, todėl niekad arčiau prie savo mūzos prisiartinti taip ir neišdrįsau.  

Ir šitiek laiko nutekėjus vis dar manau, jog tie vieneri tarnybos metai ligoninėje buvo patys kokybiškiausi mano gyvenime, tiksliau, tuos metus aš buvau ne tik naudingas, bet ir reikalingas.
O kaip su kūryba? Susibūrėme į muzikos entuziastų grupę, repetavome 100 – osios statybininkų profesinės mokyklos rūsyje. Komanda buvo kaip reikalas: būgnininkas Petras lankė kultūrizmą, todėl nuo jo raumenų masės ypač kentėjo būgnų plėvės ir lėkštės, - skeveldros skraidė po visą patalpą. Bosistas Kasperavičius turėjo drūtą balsą ir ilgiausią iš mūsų visų plauką. Jis nuolat prisimindavo kažkada pankų grupėje grotą gabalą: “Norėjau valgyt, nupyzdinau dešra, kitą dieną sėdėjau pas Škiemą. Fak fak Škiema, fak fak Andriulis...“.  Gitaristas Čakas išgėręs mėgdavo britva pjaustinėtis ant rankų Dovydo žvaigždes. Kuo grojo Darėnas? Pagrindine ir ritmine gitara. Kaip kitaip. O koncertas buvo. Buvo! Debiutas įvyko dar tada veikusio batų fabriko „Elnias“ salėje. Net ir pavadinimą grupei sugalvojome: DECAPITATO. Reikštų galvos nukirsdinimą. O kaip kitaip. Viskas ėjosi ganėtinai sklandžiai, tik grojant antrąjį gabalą staiga bambačius Petras užmiršo vieną iš ritmų ir pradėjo belsti bele ką. Šiaip ne taip išsisukom. Antrąkart koncertavome tos pačios 100 – osios statybininkų profesinės mokyklos aktų salėje, kadangi reikėjo atidirbti už patalpų nuomą. Iki šiol menu nustėrusius jaunųjų statybininkų, statybininkių ir dėstytojų veidus, klausančius sodraus Kasperavičiaus riaumojimo ir negailestingo gitarų džerzgesio. O mums kas, mes pripratę. Deja, dėl grupėje kilusio tolimesnės progresyvinės muzikinės minties plėtojimo konflikto DECAPITATO iširo. Bet tada aš jau buvau girdėjęs DREAM THEATER.
Bet juk čia ne apie literatūrą, pasipiktintų atidusis skaitytojas. Bus ir apie literatūrą, bus, tik pakentėkit.   

1995 m. įstojau į KTU Šiaulių fakulteto Verslo administravimo specialybę. Nenorėjau būti vadybininku, visai nenorėjau, nenorėjau ir verslo kurti, tegu kiti kuria ir šalies BVP puoselėja, geidžiau tik aukšto mokslo diplomo ir lengvų studijų. Jos tikrai buvo lengvos, ypač kad studijos buvo vakarinės. O dieną dirbau matininku bendrovėje „Inžinierių tyrinėjimai“. Kiek sklypų primatavome, kiek ribų nustatėme, kiek miestelių aplankėme, kiek šunų pralodinome, kiek piktų šeimininkų rėkavimų išklausėme, kiek pusbuteliukų prie pietų išragavome. Kiek? Daug! Visas Šiaulių regionas mūsų bendrovės topografiniuose žemėlapiuose atgulė.
Paraleliai matininkavimui ėmiausi piligriminių (piligraminių) kelionių po Europą. Praha, Budapeštas, Roma, Barselona, Venecija, Viena, Paryžius, Milanas, Turinas, Kiolnas, Krokuva, Suvalkai... Keliaudamas skaičiau Lagerkvistą, Kirkegorą ir Žiulį Verną, kultūringai gėriau vyną ant Prancūzijos kalvų. Mačiau Notredamo katedrą, o žengiant Pigalle rajonu prisistatė policininkas ir liepė išpilti čia pat ant vejos alų. Su pareigūnu nepasiginčysi, ypač svetimame mieste. Teko išpilt. Kad jį kur.

1999 m. neatsispyriau draugo Marėno gundymams pereiti į jo vietą bendrovėje, gaminančioje langus. Klijuotos medienos langus. Tikrai aukštos kokybės langus. Taip (vis dėlto) aš išėjau į kompiuteristus-vadybininkus-technologus. Tris mėnesius negavau atlyginimo, nes mano klūpinėjimas prieš ekonominio diskurso idealus sutapo su krize Rusijoje. Užtat apsilankiau statybos ir remonto parodoje Resta. Niekada lig šiol nebuvau jokioje statybos ir remonto parodoje. Pirmąją parodos dieną išgėriau keturis bokalus alaus, o naktį su bičiuliu vilniečiu Vaidotu apsilankėme striptizo klube. Netgi užgriebiau šokėjai už liažkos. Į parodą nusvirduliavau daug vėliau, nei iš manęs buvo tikėtasi. Pasibaigus bandomajam trijų mėnesių laikotarpiui pagaliau gavau pirmą algą. Prideramai ją aplaisčiau. Galiausiai bendrovės savininko P. dėka – jis valdė (bandė) bene penkias firmas, iš kurių nė viena neveikė gerai, nors turėjo visas galimybes, - manoji bendrovė bankrutavo. Visi lengviau atsikvėpėme. Vis tik šis bei tas iš tos praktikos išliko: ir dabar išgirdęs kalbant apie langus vos susivaldau nesušukęs: pirkit tik medinius langus, o ne tą plastmasę!

Ne tau, Darėnai, vadybininko duona, teko pripažinti. Taip aš prisiekiau daugiau niekada nebeiti į verslą. Vietoj to savo kailiu patyriau, kaip sunku sutarti su moterimis, ir išleidau romaną Sunku mylėti moteris. Tuo pat metu savo nedrąsias pretenzijas į lietuviškų serialų karaliaus sostą ėmė reikšti krepšininkas Rolandas Skaisgirys. Sunkiai jam pradžioje ėjosi. Baltijos TV neužmokėjo už Gedimino 11 antrąjį sezoną ir Sniego skonį, teko ilgai iš jo honorarą kaulyti. Bet įsivažiavo žmogus, įsivažiavo. Prokurorai, Sužadintos aistros, Sužadinta meilė. O gal nekviesta? Kas čia tą meilę besupaistys. Ypač, kai moterys meluoja geriau net svetimiems. Jau nekalbant apie nemylimus sutuoktinius, su kekšėmis ir šašlykais susirinkusius palei Naisius (Šiaulių rajonas) vasarą, kur juos užtiko ir išvaikė garbės kuopa. Tik vieną noriu pasakyti: serialai yra blogis, nors už scenarijų rašymą pakankamai gerai moka. Todėl gal ir nėra taip blogai? Kaip visada, priklauso nuo požiūrio, pasakytų Antanas Ramoška. O su blogiu kovoti pakankamai lengva: tereikia išmesti pro langą televizorių.

2004 gegužės mėnesį gerbiamo rašytojo scenaristo dramaturgo humoristo vyr. redaktoriaus eksdiplomato Aido Puklevičiaus buvau maloniai pakviestas prisidėti prie tarptautinio žurnalo šauniems vaikinams FHM bendraautorių. Prisidėjau. Tais pačiais metais pasirodė kitas mano epas – Košmarų kronikos. Ne, tai ne siaubakas, kaip galėtų pasirodyti iš pavadinimo. Tai linksma istorija apie vaikinuką, įsipainiojusį savo pasąmonės tinkle. Ne, Froido ir Jungo jis nesapnavo. Dailias ir mažumą patvirkusias karalaites bei karalienes – taip.
Žurnalui FHM atidaviau ištisus penkis gražiausius savo gyvenimo metus. Turėjau rubriką: „Pažink gimtąjį kraštą“. Aplankiau 22 didesnius ar mažesnius Lietuvos miestus ir miestelius: Radviliškį, Joniškį, Tauragę, Skuodą, Plungę, Ukmergę, Jonavą, Mažeikius, Pakruojį, Kretingą, Šilutę, Pasvalį, Telšius, Švenčionėlius, Visaginą, Kėdainius, Jurbarką, Šilalę, Raseinius, Anykščius. Išvardijau visus arba beveik visus, nes visi jie man vienodai brangūs. Kiekviename mieste ir miestelyje ieškodavome pasilinksminimo vietų: barų, restoranų, klubų, smuklių, skylių, kioskelių. Ir visur po vieną bokalą. Taigi ne be pagrindo galėčiau pareikšti, kad vienokio ar kitokio plauko užeigų bei maitinimo įstaigų mūsų gimtojoje šalelėje esu aplankęs DAUG.        
Bet juk ne dėl garbės.

2008 m. liepos mėnesį į visą pasaulį lyg maro giltinė įsisuko krizė. Neaplenkė ji ir Lietuvos, oi, kaip neaplenkė. Laimei (arba nelaimei), jau stovint ant paties krizės slenksčio spėjau išleisti naująjį savo opusą Alkanos sielos. Ne, su spiritizmu tai nieko bendro neturi. Su badaujančiais panerio vaikais taip pat. Tarptautinio trilerio parodija su anotacija ant kieto (įrišimo prasme) viršelio, rimtai teigiančio, jog nieko parodijuojamo ten nėra. Būna ir taip. Alma Littera taip numatė, jai geriau žinot. O man tai kas, man kad tik pirktų.
2009 m. rugpjūčio mėnesį išėjo paskutinysis mano straipsnis šaunių vaikinukų žurnale FHM. Nagi pridėję ranką prie krūtinės pasakykit, kada Lietuvoje buvo gyvent geriausia: a) Kęstučio/Gedimino/Vytauto didingais laikais; b) Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės fone; c) Žečpospolitos dalinimų/Napoleono karų metu; d) XIX a. pabaigoje, aušrininkų ir varpininkų gaivinamoje Lietuvoje; e) tarpukaryje; f) sovietmečiu; g) dabar. Iškart išbraukiam punktą g. Vien dėl to, kad dujos nuo liepos kone dvigubai pabringo. Sovietmečiu irgi ne kas buvo, nors keli išlikę veteranai ir pakvaišusios bobos iki šiol tik geruoju tuos laikus mini. Smetona su savo režimu mums irgi nepakeliui. Dar labiau nepakeliui knygnešių laikai. Kam jiems reikėjo su tomis knygomis tiek vargti, dabar jų niekas ir primokėjus neimtų, naudingą plotą tik užima. Naujieji laikai irgi liūdnai mums baigėsi, renesanse žymiai geriau buvo. Bet geriausiai buvo viduramžiais. Sako, net iki Juodosios jūros žirgus pagirdyti nugynėme. Bet kad jie tik gėlą vandenį geria. Ar negeria? Bet jei taip sako, vadinasi, taip ir buvo. Geriau jau sūrus, negu jokio. Geri laikai buvo. Ties jais ir apsistokim. 
Turėjau šiek tiek santaupų. Apskaičiavau, jog pernelyg neišlaidžiaudamas užteksiu jų pusei metų. Tuos pusė metų paskyriau itin prasmingai veiklai: parašiau savo pasiučiausią kūrinį – HAUTE KUISINE. Apie virėjus ir jų santykiavimą su būtimi. „Virėjų brolystė - pati stipriausia, tikrai ne armonininkų. Jei netikit, tapkit virėjais.“   
O dabar sėdžiu sau ramus darbo biržoje ir žinau, kad manimi yra ir bus pasirūpinta: kas mėnesį 72 Lt į privalomo socialinio draudimo katilą nevėluodama įmeta valstybė. Gera būt lietuviu. (Galbūt tai ir švelni ironija, bet jokiu būdu ne sarkazmas. Sarkazmo ir sardoniško juoko šiame tinklapyje neišgirsit.) 

Bet ne, neišėjo man ilgai darbo biržos ramybe ir būties paprastumu mėgautis. O ir kasmėnesiniai apsilankymai šioje įstaigoje ėmė prie žemės slėgti ir į sąžinę baladotis. Panašiai parašiau ir savo naujajame (dar nė neįpusėjau) pusiau autobiografiniame kūrinyje "Kaip aš kritau į šulinį": "Negaliu aš ten lankytis. Nepajėgčiau tiek bėdon ir bejėgiškume įklimpusių žmonių vienu sykiu matyti..." Paskambino vieną 2011 m. pradžios dieną tas pats gerbiamasis vyr. redaktorius Aidas. Ir sako: "Dariau, ar norėtum prisijungti prie PLAYBOY rašančiųjų komandos?" Kas aš toks, kad prie tokio tarptautinio projekto su didžiakrūčių zuikučių legionu neprisidėčiau? Todėl jau antrus metus pilu po straipsnį į glamūrinius šio žurnalo vyrams puslapius. Netgi mano nuotrauka kiekviename numeryje šalia bendraautorių puikuojasi. Ten aš stoviu prie savo namo Radvilišky ir laikau rankoje baravyką. Ir kelnės kažkieno nepadoriai ant virvutės kabo. Tačiau nei baravykas, nei kelnės nesimato, turėjau juos iškirpti, tik savo dailųjį veiduką palikau. Bet šiuose autobiografinėse eilutėse nėra ko gėdytis, ypač dailių stuomeningų baravykų. Patys įvertinkite, va čia, dešinėje.

Ir dar šis bei tas apie kūrybinius pasiekimus. 2012 pavasarį pabaigiau savo keisčiausią ir labiausiai keiksmais išpuoštą veikalą KEISTI DALYKAI DEDAS. Parašiau, ir patalpinau šiame tinklalapyje, kur jam ir vieta. Savaime suprantama, po meniu grafa KEISTI DALYKAI.

2012 m. gruodį išėjo kone sėkmingiausias ir tikrai didžiausias apimtimi (Playbojuje) mano straipsnis "Kelionė į dausas" apie Einšteino koketavimą su gravitacija, Didijį sprogimą, kvantinę mechaniką, standartinį modelį, dalelių greitintuvą, Higgso bosoną ir kitus paprastam mirtingajan sunkiai perkandamus dalykus. Iš tikrųjų tai gražiai nusirašiau nuo mokslininkų-teoretikų ir jų komentatorių, kurie ir patys negali būti visiškai tikri, kad jų sukurtos tiesos nėra tik perdėm sudėtingi mitai. Juk nepačiupinėsi ir nepatikrinsi. 2013 m. 4 (balandžio) mėnesį išėjo paskutinysis PLAYBOY Lietuva numeris. Ir vėl tas pats, sunkiai atsidusau. Ir išsigandau: negi nešu lietuviškiems žurnalams nelaimę? Bet ne, praėjo žurnalų aukso amžius, atėjo skaitmeninė epocha. Ir pas mus, ir kitur.

2014 m. vasarą pirmą sykį iškeliavau į AMERIKĄ! Tiksliau, į Minesotos valstiją, kur savo gerbūvį kūrė ir sukūrė sesuo Rita su savo aktyviuoju sutuoktiniu amerikonu Džonu. Dar daugiau, drąsieji sutuoktiniai pardavė ankstesnį namą ir įsigijo didelę sodybą su 2,4 ha žemės. Džonas pačiu laiku prisiminė senelių tradicijas ir ėmė ūkininkauti - prisodino pomidorų, agurkų, kitų daržo gėrybių, ruošėsi juos vakuoti ir Chanhassen miestelio turgely pardavinėti. O juk be švogerio Darėno pagalbos neišsiversi, jis juk viską apie ūkį žino! Arba beveik viską. Laimingai atskridau į Čikagą, mane pasitiko Džonas su vyriausia dukrele Gretute. (Dar vienas puikiai besisekantis Ritos su Džonu projektas - trys vaikučiai!) Pasivaikščiojom centre tarp didžiulių pastatų, nufotkinau dar tada ne prezidento Trump veidrodinį dangoraižį, tik kitą dieną parvykome į Minesotą. (6 valandos kelio spaudžiant.) Džono ūkininkavimo ypatumai gerokai nustebino - visas daržas buvo pavirtęs piktžolynu. Tiktai tie patys agurkai su pomidorais šiek tiek dar galvas į viršų tiesė. Paskelbė Darėnas piktžolėm karą ir laimėjo. Tikrai įsimintina buvo pirmoji (dar ir dėl to) viešnagė Amerikoje, su Rita aplankėme savo giminaitę studentę Vaidą Niujorke. Išmaišėm Manheteną, pasiklydom Brukline, vėl atradom teisingą kelią. Iš Niujorko vienas nuskridau į Indiniapolį susitikti su senu bičiuliu Gediminu, laimėjusiu žalią kortą ir pabandžiusiu laimę (rado) Amerikoje ieškot. Atgalios į Mineapolį grįžau Amtrak traukiniu. Dar viena patirtis! Tris mėnesiuis trukusią viešnagę užrašiau ir sudėjau į šį puslapį - Amerika 2014. 2015 m. vasarą išsiruošiau į antrąją amerikietišką kelionę. Vėl viską nuodugniai užrašiau ir nuotraukomis pagražinau - Amerika 2015.

Mano parašytu romanu darbiniu pavadinimu "Kaip aš kritau į šulinį" susidomėjo leidykla Obuolys. Pasirašėme sutartį su galimybe pakeisti kūrinio pavadinimą (darbinis netiko, nes skambėjo pernelyg humoristiškai, o tokių dalykų lietuviai nelabai mėgsta).

Bet štai 2016 m. man pačiam išpuolė labai netikėti. Galvojau, vasarą trečią sykį lėksiu į Ameriką, ten pomidorai ir agurkai manęs visada laukia, bet pusbrolis Alfonsas (Alfa) pasiūlė įsidarbinti pas jį, Kaune. Tiksliau, valstybinėje įmonėje "Vidaus vandenų kelių direkcija", kur jis dirbo kapitonu. Ir ką, praėjau medicininę komisiją (su akiniais tinkamas), išlaikiau egzaminus ir tapau upeiviu-motoristu. Paskyrė mane dirbti su tuo pačiu nerimastingu pusbroliu Alfa "Nemunas-7" žemkasėjo, vietinių upeivių vadinamoje "Pragaro mašina". Tai toks plaukiojantis nesavaeigis agregatas, kuris iš Nemuno dugno kaušais gremžia gruntą ir per transporterio juostą perkelią jį į šalimais prisišvartavusią baržą. Man kaip motoristui reikėjo prižiūrėti ir užtikrinti sklandų gremžimo ir perkėlimo procesą. Buvo ypač sunku tai padaryti, nes agregatas juk senas, nepaprastai triukšmingas, labiau muziejinis eksponatas, o ne efektyvi darbo priemonė. Prasitryniau aš ant Pragaro mašinos ištisus 6 mėnesius: pučiant vėjams, lyjant lietums, kepinant saulutei. Laive ir miegodavau. Daug su patyrusiais upeiviais tostų už sklandų darbą pakėlėme. Sklandus darbas į mūsų nuoširdžius tostus ne visada atsižvelgdavo. Bet nebuvo viskas taip blogai. Bene tris mėnesius praleidome prie Vilkijos, visam gyvenimui prisiminsiu įspūdingus saulėtekius ir saulėlydžius, padariau tokių pat įspūdingų nuotraukų. Du kartus drožiau pėsčiomis į Vilkiją (6 km) ir atgal (12 km) nusipirkti skystų maisto produktų. Netgi pusiau išmokau valtį irkluoti!

Po ilgoooo dviejų metų laukimo ir nervatriopkės 2017 m. birželį Obuolys pagaliau išleido mano naująjį romaną. Kaip ir reikėjo tikėtis, pakeistu pavadinimu. DRAUGAS: kuo pasitikėti, kai tave medžioja draugai. Nei pridėsi, nei atimsi, įmantrus pavadinimas, bet vis tiek geresnis už anksčiau siūlytą: DABAR TAU GALAS. DRAUGAS. Šis man pasirodė tikrai humoristiškas, su ganėtinai stipriai išreikštu galvažudišku prieskoniu. O kūriny juk viskas - arba beveik viskas - apie draugystę! Laimė, pavadinimą pakeitė. Nespėjau dorai nė pasidžiaugti, o jau laukė trečioji trijų mėnesių viešnagė į Ameriką. Šįkart su mama Tauginiene. Šįkart su ekskursija į pirmąjį pasaulyje Yellowstone nacionalinį parką! Štai ir išsamus iliustruotas reportažas - Amerika 2017.

Taigi šiam sykiui baigiu...

Bet palauk, Darėnai, sunerimtų žingeidusis skaitytojas. O kaip asmeninis gyvenimas? Kiek ženytbų atlaikei, kiek vaikučių priperėjai (arba padėjai priperėt), kiek moterų suvedžiojai, kiek kartų leidaisi suvedžiojamas, kiek vienadienių nuotykių, paremtų lytiniais santykiais, pergyvenai, kiek svingerių nepasidalindamas geru primušei, kelintas pas tave impotencijos lygmuo, ar prostata jau beldžiasi į šulinio dangtį, galbūt esi linkęs į metroseksualinius iššūkius? Deja deja, čia, mieli draugai, o ypač draugės, ir prieiname  kryžkelę, brėžiančią skiriamąjį brūkšnį tarp pasaulietinio gyvenimo ir privataus. Privatumą saugoti malonu ir naudinga. Jei, žinoma, tave aplenkė histrioniškas asmenybės sutrikimas ir savęs sureikšminimas. Jei neaplenkė... Nesu ženotas, neturiu vaikų, svajoju apie vienintelę, kuri greičiausiai gyvena kitoje planetoje, taip nelengva jos pėdsakus užtikt, sulaukęs keturiasdešimties einu kasmet pasikonsultuoti dėl prostatos būklės... Stop! Ir taip per daug išsipliurpiau.  

Taigi šiam sykiui baigiu...

Pastaba: autobiografija bus pastoviai peržiūrima ir papildoma.