08 05. Sėdžiu AirBaltic lėktuve, žiūriu į kamuolinius debesis pro langą ir galvoju, kad vienas kelionės punktas gali pavykti. Matysiu, kas bus Briusely. Levis visai šauniai mane atvežė į Rygos oro uostą. Be jokių nukrypimų – štai ką reiškia navigacija! Tiktai paliko mane prie Departures pastato ir nurūko į tolimą stovėjimo aikštelę, visai užmiršęs, kad reikia iškrauti bagažą. Turėjom po to tempti sunkius lagaminus atgal į oro uostą. Visgi neišein mums be keistenybių:)

Briusely 15 minučių blaškiausi į visas puses lyg broileris be galvos, sunkiai orientuodamasis, kuria linkme teisingiausiai drožti. Išleido mus pačioje oro uosto subinėje. Pradėjus imti panikai paklausiau kažkokio bičo apie „transfer center“ (tokio ieškoti patarė Rygoj mano bagažą priėmusi darbuotoja). Bičas pasakė, kad tokių centrų čia nėra, keliauk prie savo vartų, ir viskas. Žvilgtelėjau į tablo, ogi tikrai, reisas į Čikagą B5 vartuose. Ėmiau sekti pagal rodykles, praėjau patikros postą su rūsčiu pareigūnu, paklaususiu, ar žadu Amerikoje pasilikti visam laikui, o man neišgirdus ir pasakius, kad taip, o paskui pradėjus prisiekinėti, kad vis dėlto ne, išlindau į security patikrinimą. Nusiaviau batus, išsitraukiau iš tašės fotiką ir pan., pražengiau metalo ir melo detektorius... Užsimoviau batus, susigrąžinau orumą, ir po kelių minučių atsidūriau ilgame B vartų koridoriuje. Radau savo vartus, o ten kabo nurodymas keliauti prisičekinti į United Airlines. Įveikiau (apsauginiams tardant, ar nesivežu jokių draudžiamų elektronikos prietaisų, kuriais nemokėčiau naudotis) ir tą išbandymą. Prasismaukiau belaukdamas skrydžio 2,5 val., užlipau į trečią lounge aukštą, kur ramiai tualete prieš kelionę išsituštinau. Galų gale atsidūriau vienoje iš trijų keleivių eilių, vedančioje į Boeing 777.  Įspūdingi gabaritai po AirBaltic lėktuviuko:) Gavau vietą prie lango. Kylame į giedrą saulėtą dangų. Imu galvoti, jog ir antras kelionės punktas gali pavykti. Davė pietus: pasirinkau vegetarišką kari su daržovėm, sausainiukų, bandelę... Puse b. Pamėginau miegoti (reikėjo juk kažkaip užmušti 9 val.), bet veltui. Šikna patyrė tikrą tarpatlantinį išbandymą. Galop pažiūrėjau filmą „Chef“. Kaip visada, gera pradžia su ribinėje gyvenimo situacijoje atsidūrusiu virėju, šūdinas romantiškas galas. Pagaliau nusileidome O‘Hare oro uoste. Išlipau ant Amerikos žemės su tirtančia širdim. Muitinės ir sienų saugos tarnybos baimė. Būtent šis kelionės punktas ir yra trečias bei paskutinis. Tačiau taip ir neprireikė nieko panaudoti iš savo susikurtų istorijų: freelancer, writing for media and TV. Here is Playboy, LT edition... Tik pasakiau, jog atvažiavau aplankyti savo sesers Ritos. Pareigūnas nuėmė pirštų antspaudus, nufotografavo, uždėjo štampą, sako: enjoy your trip... Dėkui dėkui, viršininke, sumurmėjau. Bevizis režimas, trys mėnesiai viešnagės Amerikoje! Teko kišti lagaminus į maisto detektorių. Dėl lėktuve užpildytos deklaracijos food. Praėjau pasakęs turįs candies and chocolate. Apie tris kepalus duonos ir „Krupniko“ butelį nutylėjau. Džono – mano švogeriuko - tarp laukiančiųjų nebuvo. Teko prasitrinti salėje 30 min. Pagaliau pasirodė Jonas su Greta. Mažikė ir smulkutė ta mano dukterėčia! Gal dėl to, kad 8 metai. Gėdijos kelias minutes dėdės iš tolimų užsienių, bet greit apsiprato. Visgi kalba už mane angliškai daug geriau. Imsiu aš greit jos su savo broken english gėdytis. Riedėjom į Čikagos centrą su senute Honda Civic. Iš tų laikų, kai Rita dar gyveno ir dirbo Čikagoje. Surūdijusi, sulamdyta, bet vis dar pavyzdingai atliekanti transporto priemonės funkcijas. Dardėjom kone valandą. Žvelgiau į gretimais gausiose juostose maurojančius didžiulius vilkikus išsikišusiais snukiais ir nevaliojau iki galo patikėti, kad aš jau Amerikoje. Nebandžiau savęs per prievartą įtikinėti. Čikagos centras pasirodė tikrai įspūdingas. Dangoraižiai everywhere, taip sakant. Pirmiausiai prasivaikščiojom po Navy Pier molą. Įkvėpiau pilna krūtine nuo Mičigano ežero atpučiančio vėjo. Prisliūkinom prie apžvalgos rato. Keltis atsisakiau. Dėl priežasčių, greičiausiai susijusių su aukščio baime. Nužingsniavome į Loop rajoną, dangoraižių karalystę. Maloniai nustebino Central cultural parkas su plačia pievele, ant kurios sukritę paskanavome vynuogių. Už jo stovėjo veidrodinė Cloud gate skulptūra, vietinių vadinama Pupa. Nuostabi, švytinti, iškreipianti pasaulio vaizdą, neįkyriai primenanti, kad ne visada viskas būna taip, kaip atrodo. Ir Čikagos viešoji biblioteka su vitražiniu kupolu (matomu tik iš vidaus). Kontrastinga senų ir naujų daugiaaukščių pastatų terpė. Michigan Avenue. Prašmatnių parduotuvių rajonas. Prašuoliavo pro šalį žavi stilinga mergina suplyšusiom dizainerio kelnėm, pakankamai žavinga, kad nemigos iškankintam keliautojui iš Europos pakraščio net širdį suspaudė. Bet iš tikrųjų tipinio grožio atstovė: pasigrožėjai, o po to valandėlės nebeatgaminai. Ačiū ir už tai! Užsukom į Bandera restoraną. Miela vietelė. Džonas rekomendavo paragauti roasted chicken. Atnešė milžinišką porciją: šlaunį ir pusė krūtinės su bulvių koše. Apsirijau, bet surijau. Įkalėm „Green Line“ alaus. Šaltas ir kartus. Didžiulis pliusas pirmiesiems amerikietiško alaus degustavimo potyriams. Išlindom į temstančią Čikagą. Degėsi dangoraižių žiburiai. O netrukus ir visai sutemo. Apie fotografiją teko užmiršti. Tačiau iki tol pyškinau sukaitęs. (Nuolat išsisukinėdamas nuo gausių dviračių). Neatsilaikę pagundai Džonas su Greta sulipo į apžvalgos ratą ir pakilo į padangę. Aš savo aukščio baimės neišsižadėjau. Grįžom prie mašinos. Kol ieškodami viešbučio važinėjomės naktiniais Čikagos priemiesčių klystkeliais, pajutau nenumaldomą miego lenkimą po veik 2 būdrautų parų. Pradėjau atsijunginėti. Paklaidžioję gerą valandėlę pagaliau radome viešbutuką. Ganėtinai kultūringą. Net baseinas vidiniame kieme. Bet maudynės man neberūpėjo. Susipažinęs su kitoniškais amerikietiško unitazo ypatumais (iš pradžių sunerimęs galvojau, kad jis užsikimšęs, bet, pasirodo, taip turi būti), kritau į lovą kaip kirvis ir nulūžau. Vis tik naktį kelis kartus prabudau. Kodėl būtent suplyšę džinsai? atsimenu, šovė mintis. 08 06. Rytą suvargau su dušo vandens maišytuvu. Vėl kažkoks ne toks – kad ir kaip sukinėji rankeną aplink, bėga šaltas  vanduo, ir tiek. Spjoviau ir nusiprausiau po šaltu. (Užbėgdamas už akių pasakysiu, kad dėl visų nesutarimų su maišytuvais pradėjau grūdintis – kiekvienąryt praustis po šaltu dušu. Iki šiol taip darau.) Papusryčiavome viešbutuke. Visai padoriai. Pakeliui iš Čikagos sustojome prie rusų parduotuvės. Džonas prisipirko dešrų ir kumpių kokiam pusmečiui. Gretimoje krautuvėje pričiupome „Švyturio“ alaus. 3 pakuotes. Kad ir nesižaviu šia darykla, visgi smagu užtikti svetur tautinių ženklų. Prasidėjo ilga kelionė į Minesotą. Pakeliui stabtelėjome Wiskonsin Dells miestely. Džonas ilgesingai pasakojo, kaip čia viename klubų jis pirmąsyk sutiko mano seserį Ritą. Sutiko, pačiupo ir nebepaleido. Miestas pramoginis su daugybe vandens atrakcionų parkų. Ir grynai amerikietiškai kičinis. Bet kartu ir perkeliantis į grynai siurrealistinį matmenį. Prisėdome bare. Kol dirbo Dellsuose, Rita čia dažnai lankydavosi. She is jealous, pakalbėjęs su sesute pasakė Jonas. Tegu. Užsisakėm alaus. Oficiantas įtariai mane nužvelgė ir paprašė ID. Jaunai atrodai, konstatavo švogeris. Tikriausiai, dėl savo jaunatviškos išvaizdos niekada nesiginčiju. Atkišau nepatikliam oficiantui lietuvišką pasą. Pašaudėme tire iš dažų kulkų, saldainių parduotuvėje prisipirkom cheminių darinių, panašių į čiulpinukus. Išskutom toliau į Minesotą. Džonas norėjo stabtelti  prie Misisipės, skiriančios Viskonsino ir Minesotos valstijų ribas. Deja, stovėjimo aikštelė buvo under construction. Vis tiek pamačiau Misisipę. Jau ir čia velniškai plati. O juk teka per visą Ameriką. Palikome Viskonsiną – alaus gėrėjų ir sūrių darytojų valstiją. Pasirodo, Džonas dar buvo suplanavęs pakeliui užsukti pas savo tėvus. Pravažiavom Rochester miestą, pasiekėm Oronoco miestelį. Tėvų namas stovi ramioje atokioje vietoje. Šlaitas per miškelį leidžiasi prie didžiulio skardžio. Viskas išpuoselėta, nukirpta, nugenėta. Pralėkė labai retos rūšies genys. Tėvai labai malonūs. Nepaisant to pasijutau ne itin jaukiai jų greitakalbės amerikietiškos kalbos beklausydamas. Sunku viską suprast. Sunku ir pusė visko suprasti. Kaip įmanydamas stengiausi atsakyti bent jau į tiesiogiai man adresuotus klausimus. Pavalgėm ricoli makaronų su špinatais ir vištiena. Deliciuos! Atsidėkodamas padovanojau Carole saldainių dėžutę. Nuo mano mother, pasakiau. Džono mama baisiai apsidžiaugė, dėkojo mano mamai ir man for bringing it here. Prieš išvažiuodami pasėdėjom su Džonu ir Greta ant fasadinių laiptų. Nejudėjome ir vos kvėpavome. Laukėme kolibrių. Vienas iš tikrųjų priskrido, bet ne per arčiausiai. Sudūzgė kaip persisotinusi širšė. Ačiū! Už tai, kad buvai pirmas mano gyvenime kolibris.
Galiausiai pro Mineapolio/St. Polo miestus dvynius pargrįžome į namus. Labai maloniai pagal ausį čiulbėjo Greta. Linksmas angliškų žodžių antplūdis su širdį glostančiu vaikišku juokeliu. Sustojome prie ateinančius 3 mėnesius mano nuolatine gyvenama viena būsiančio namo, - sesuo su Džonu jį įsigijo vos prieš kelis mėnesius. Štai ir susitikimas su Ritute. Bučkiai. Pasisveikinau su dukterėčia Stela (5) bei mažuoju sūnėnu Jacobu (2,5). Tas tai neišsigando dėdės Dariaus, nusišypsojo. Tik Stela diedo kažkiek gėdijosi. Praeis. Visiems praeidavo. Pasirodo, šis vakaras net nesiruošė baigtis. Buvo suplanuota važiuoti į vietinę mugę. Turėjo gyvai groti grupė. Grojo. Kantri rokenrolo – koverių mišinuką. Bet patekti į pasilinksminimų angarą nebuvo taip paprasta. Visi rodė savo ID. Aš atkišau pasą. Diedašas nelabai suprato. Per triukšmą kažko atkakliai manęs teiravosi. Rita išvertė: kodėl tu pasą atsitempei, o ne ID kortelę? Jis užsienietis, paaiškino čiabuviui sesutė. Ja ja, visiting Amerika, patvirtinau. Prikabino man ant riešo apyrankę: tinkamas linksmintis. Pilstė lengvą „Lite Millerį“. Skiestas kažkoks. Išgėriau kokius šešis bokalus. Amerikiečiai smaginosi ne ką prasčiau negu lietuvaičiai, tiktai be jokio agresyvumo. Susipažinau su Ritos buvusiais kaimynais ir bičiuliais Džefu su Džeini. Linksmi žmonės. Klausinėjo manęs, o aš per rokenrolo maršus apie savo kelionę ir Čikagoje patirtus įspūdžius porinau. Galiausiai po trečios pertraukos ir jau nežinia kelintos grupės šlagerių antplūdžio Džonas pasiūlė pakuotis ir važiuoti namo. Beje, irgi normaliai paragavęs laito. Neprieštaravau. Vis dar gyvenau įsikibęs į Lietuvos laiko juostos išmatavimus. Išsivaliau dantis, nusiploviau kojas ir kritau į man paskirtą lovą pirmame aukšte. Išsijungiau. Naktį sulaukiau netikėto skambučio iš Lietuvos. Numeris nežinomas. Neatsiliepiau pirmą kartą – galvoju, vėl mobilaus planą pasikeisti siūlys. Antrą kartą dėl nežinomų priežasčių atsiliepiau, bet nutrūko ryšys. Vis dėlto ši nepavykusi komunikacija turėjo kainuoti 4 lt. Lietuviški tarifai. Sulaukiau draugelio Vaidoto žinutės. Ar atvažiavai į vietą? Patvirtinau, kad taip. O iš ryto dar viena žinutė nuo Levio. Pranešiau, kad gyvenu gerai. Ko gero, taip ir bus.

08 07. Sėdžiu lauke po riešutmedžiu ir keverzoju dienorašty šias eilutes, kol name darbuojasi kaminų/židinių specialistai ir dujotiekininkas. Jau apžiūrėjau Džono apsodintus sklypus. Viskas stipriai piktžolėmis apėję. Grįžusi iš darbo Rita su savo super patogiu biuiku nuvežė mane į Kohl‘us nuolaidų griebti. Nusipirkau 2 Levi‘s džinsus ir Sketchers batus. Viskas atsiėjo 124 dolerių. Rita nupirko man maudymosi kelnes. Bus gyvenimo pradžiai Amerikoje. Iš vasaros mokyklėlės pasiėmėm Stelą su Greta. Stela ėmė kamantinėti mamos, kas vis dėlto iš tikrųjų tas vyras (aš). Čia tavo dėdė, mano brolis. Negali būt, jis gi hispano, apeliuodama į mano tamsius plaukus ir sveiką vasarišką įdegį nesutiko nuovokioji Stelutė. Su Džonu skynėm agurkus. Žalius ir baltus (tokia rūšis), didelius, vidutinius ir visai mažiukus. Išėjo du dideli krepšiai. Virėm rasalą ir marinavom (išmokau receptą ir proporcijas) iki 1:30 AM. Vaišinomės burbono kokteiliais ir alum. Rita pagrilino lašišos, išvirė kukurūzų burbuolių. Jaunutės, šviežutės, pritrenkiantis skonis ir malonumas! 08 08. Stojau į žūtbūtinę kovą su daržo piktžolėmis. Pradėjau 8:30 AM ir vadavau bulves nuo weeds iki 10:50 AM. Po to visas permirkęs prakaitu sėdau pasišnekėti per skaipą su mama. Viskas jai gerai, man irgi. Name patikimai dūzgė kondicionierius, todėl laikinai užmiršau apie lauke tvyrantį karštį (apie 90F arba 32C) ir žudančią drėgmę. Tik dabar savo paties kailiu suvokiau, ką iš tikrųjų reiškia drėgnas karštis.

08 09. Išvažiavom į vacation prie Superior ežero Viskonsino valstijoje. Ruošėmės ilgai ir kruopščiai kokias 2 valandas. Džonas iš ryto pririnko šparaginių pupelių. Gavau kuprinę. Įsidėjau kamerą. Kelionė kažkuo neįsiminė, kol privažiavom Duluth miestą. Už jo geležies rūdos kasyklos. Įspūdingo dydžio tiltas per Saint Louis įlanką. Sustojom apsipirkti (jau Viskonsine) Superior miestelyje. Kadangi Viskonsinas garsėja savo sūriais, stabtelėjom ir prie sūrių krautuvėlės. Vėliau pavalgėm lančą prie Superior ežero. Įsitikinau – tikrai didžiausias gėlo vandens ežeras pasaulyje - kito kranto nesimato. Privažiavome savo cabins. Poilsio namelius. Kad ir ne itin naujai atrodantys, bet tvarkingi. Prie pat ežero. O kas svarbiausia, prie kiekvieno namuko stovi po neatsiejamą amerikietišką atributą - dujinį grilių. Atvažiavo Ritos draugė Margarita su vaikais ir vyru Pitu. Tas bičas ramus, bet kalba sąmojais.
Užsukom į Cornucopia miestelį šviežios žuvies. Gavom. White fish. Buvo ten ir blusų turgus, ir ale miestelio šventė. Nufotkinau kelis stalus, o barachlo targavojanti moteriškė ir sako: kodėl taip darai, gal reikia tave apmokestinti? Rita paaiškino – turisto iš Lietuvos. Tąvakar pasidarėme prie kabinų tikrą pikniką. Pasigrilinom žuvies. Pasimaudžiau Superior ežere. Dugnas stipriai akmenuotas. Vanduo šaltokas +16. Drąsiai įbridau (grūdinimasis kasryt po šaltu vandeniu irgi veltui nenuėjo), net pats nustebau, kaip ėmiau plaukti. Vis dėlto vanduo geliantis. Bet išsimaudžiau, net plaukus sušlapau:) Saulei leidžiantis fotografavau... taip,  saulėlydį. Sutemus susikūrėm prie kranto laužą, gėrėm su Džonu Džaką Danielių. Jis atsimiežęs su koka ir ledais, aš grynus šotus. Švogeris visai apšilo, nuolat klausinėjo vaikų ir žmonos: who‘s the boss? Atsakymo tikėjosi tik vieno.
08 10. Rytą įkaliau kavikės, Margo atnešė arbatos, užkandom Ritos keptų vaflių su kukurūzų sirupu ir nutela. Išsiruošėme į Madeline salą. Sustojome Bayfield miestelyje. Pasivaikščiojome mažumą. Mieli mediniai namukai. Sustojome prie kelto. Perkėlimas į salą kainavo 14 dolerių asmeniui. Dviračiui 7, mašinai 24. Plaukėme apie 20 minučių. Saloje pirmiausiai nulėkėme į nacionalinį Big Bay State parką. Pasistiprinom, pasikepėm „veršienos“ dešrelių iš rusų parduotuvės Čikagoje. Nudrožėm prie klifų. Tikrai įspūdingi uolėti krantai. Taip ir neįsidrąsinau nušokti nuo ganėtinai aukšto (sąlyginai). Įsivaizdavau, kad neriu, o į ausis ir visą galvą suplūsta vanduo. Kaip žuvų ženkle gimusiam neįprasta baimė. Kol aš nepatikliai žiūrėjau į skaidrų vandenį apačioje, priėjo viena dvylikametė mergaitė ir paklausė, ar šoksiu? Pamelavau: later. Pasitraukiau drąsuolei iš kelio. Nupėdinom toliau prie žemesnių klifų. Šoko Džonas, šoko Greta, šoko Rita, galop prikalbino ir mane. Kartą panėriau. Kaip įsivaizdavau, taip ir buvo. Pribėgo ausys, nosis ir visa galva vandens. Antrą kartą Džono argumentas let‘s jump as brothers nebesuveikė. Paplūdimy su Jonu taikiai užmigom ant rankšluosčių, kol sesuo su vaikais kažką ten pakrantėje išdarinėjo. Ėmė niauktis. Negi bus lietaus? Sunerimę sulipom į mašiną ir grįžome prie keltų. Pytą su Margarita sutikome ledainėje. Užsisakiau ledų su šokolado gabaliukais ir sausainukais. Margo prašymu Pytas buvo užsakęs kažko vos vos užkąsti. Atnešė 2 porcijas po 2 didžiulius burgerius. Kad išgelbėtume maistą, teko ir man visai not hungry būnant vieną suryti. Su kiaulės kūnu, kažkiek sūrio ir daržovių. Persiėdžiau. 08 11. Kitą dieną po įsimintinos išvykos prie Superior grįžinėjome į Minesotą (beje, vadinamą 10 tūkstančių ežerų valstija) pro tą patį Duluth miestą. Nukurlinom molu prie švyturio. Įsiminė didžiulis pakeliamas tiltas. Nematyta negirdėta konstrukcija! Netgi mačiau, kaip jis pakilo ir laivą praleido. Paskanavom kažkuriam restoranėlyje burgerių su balta žuvim, sugauta Superior. Įkalėm Minesotoje verdamo „Summit" alaus. Kartus, skanus. Nusliūkinome link to paties didžiulio geležinio tilto. Vos po juo palindus užėjo kibirinis lietus. O konstrukcijos ne nuo lietaus slėptis pritaikytos. Teko gerokai įmirkti. Nežiūrint to, stipriai man tas miestas patiko.
Po keleto valandų pasiekę Mineapolį papuolėme į tikrą rush hour kamštį. Čia tau ne Šiaulių kamštukai.

08 14. Artėjant sutemoms apie 9 PM išsiruošėme į Oronoko. Į antikvarinių baldų, rakandų, namų apyvokos daiktų ir šiaip visokio barachlo mugę. Tokio tipo mugė – didžiausia visoje Minesotoje. Visas miestelis tampa ištisu senienų rojumi. Pasitiko mus apie 11 PM Džono mama. Dar nemiegojo. Įpiršo man prieš miegą du sumuštinius su kalakutiena. Surijau neprieštaraudamas, nes buvau tądien ne daug ką valgęs. Miegojau labai prastai. Galgi nauja, neįprasta vieta. Atsikėliau apie 8 AM. Džonas jau seniausiai buvo išrūkęs į mugę. Rūpinasi savo namų interjeru! Išlindau laukan pasivaikščioti po teritoriją. Miškas baigiasi labai stačiu šlaitu. Geriau nenugarmėti. O žemai lyg ant delno visas Oronoco. Grįžau, prisistatė Džono tėtis. Rodžeris. Padarė jis man scrambled eggs, pridėjo baranką su uogomis. Kadangi abu esam fotografijos entuziastai, iškart radom bendrą kalbą. Žiūrėdami TV aptarėm rodomą įvykį: baltasis policininkas nupylė juodžkį paauglį, nes anas iš krautuvės nukniaukė cigarą. Rodžeris pasiteiravo apie black population Lietuvoje. 99,99 procentai pas mus baltų, pareiškiau. Parodė jis savo naują kamerą Mark III, kuri iš tikrųjų buvo Mark II 5D. Bet objektyvų tikrai gerų prikaupęs! Ruošiasi į fotosafari Afrikoje. Atkreipė mano dėmesį į virš tuliko pakabintą nuotrauką. Kaip paveiksliukas, Graikijoje užfiksuotas vidinis namo kiemas. Nuvežė Rodžeris mane į Oronoko su Ranger tokiu mažiuku sunkvežimiuku. O jau garsą leido nesvietišką, lyg Armagedoną skelbdamas. Būčiau verčiau savo kojomis nubėgęs. Džonas tuo metu jau buvo nupirkęs stalą ir spintikę. Slampinėjome po tikrai didžiulį barachlo turgų. Paliko žiauriai karšta. Prisėdom pavėsy užkąsti ir po skardinę silpno alaus atsigaivinimui gurkštelėti. Vėliau sekę pirkiniai: 3 loviai, kuriuose seniau laikė tinklus, dvivėrės tiko durys geležiniais strypais ir raižiniais iš Indijos, didžiulis varinis puodas (bus malkom prie židinio susidėti), trys moliniai bankiai (12,10, 8 galonų), rašytojo savos gamybos staliukas, 4 medinės kėdės, boiskautiškas kirvukas, sena dėžė viskiui (45 $). Sukrovėm visą mantą į priekabą. Sulipom į treką (sunkvežimiuką). Vadinamą 4x4. Tokius beveik kiekvienas save gerbiantis amerikonas turi. Grįžom į tėvų namus vakarienės. Išvažiavom prisikirtę kukurūzų, apkepo su ryžiais ir vištiena, garsiojo amerikietiško obuolių pyrago su ledais. Parsiradom į Chanhaseną apie 11 PM.

08 16. Vakare vėl marinuojam agurkus! 08 17. Užsėdau pirmąsyk ant dviračio. Ne pats eikliausias žirgas, pasakyčiau. Pavaros sunkiai persijunginėja, taip pat peršokinėja. O ir mano paties forma atostogų dvasią pasikinkius nebe kažin kokia, reikia pripažint. Nulėkiau žemyn kaip vėjas labai nuolaidžia Bluff Creek Dr gatve (ten aš ir gyvenu, Nr. 5***) prie plento. Užvažiuoti į viršų anaiptol nesisekė taip greitai ir lengvai. Kol užmyniau ant kalno, gerokai nusigalavau. Po to numyniau link Target marketo, kur prieš kelias dienas su Džonu užsipirkom acto ir prieskonių agurkų marinatui, ir kur kasininkas daugiau šnekėjo, negu dirbo. Grįžau juodai suprakaitavęs. Karštis ir drėgmė neslūgsta. Padariau pirmą savo gaspačo. Labai gerai gavosi! Puikūs pomidorai. Ropodamas keliais tarp lysvių nurinkau agurkus. 5 didžiuliai 20 litrų krepšiai išėjo. Vos neiškepiau. (Čia turėčiau paaiškinti dėl visos tos agurkų, o vėliau ir pomidorų gausos. Džonas virtuvėje įsirengė tikrą konservavimo fabrikėlį. Marinuojam agurkus, verdam salsas. Rudenį tikimės realizuoti produkciją turguje. Taip sakant, rimtas papildomas biznis.) 08 18. Žadu darytis stir-fry su pomidorais ir azijiečių parduotuvėje nusipirktais tailandietiškais baklažanais. Žali, mažiukai, apvalūs. Nesu jų ragavęs! Parduotuvė tiesiog išvertė mano gastronominius jausmus iš koto. Didumo su X maksimka. Pilna padažų, makaronų, prieskonių, daržovių, grybų, bambukų ūglių, visokiausių pusfabrikačių, gyvų krabų ir omarų, gaivinančių gėrimų. Nusipirkau baklažanų, žalių kalendrų, pupelių daigų, kilogramą šaldytų tigrinių krevečių, sorų ir žaliųjų mung pupelių, žuvies ir austrių padažo, kokoso pieno, čili padažo, pjaustyto imbiero, kario pastos, ryžių makaronų. Paskanavom su Rita pavasarinių ritinėlių (spring rolls) ir sojų gėrimo.

08 19. Apie 11:30 AM vėl išmyniau su dviračiu. Lenktyniaudamas su vėju nugarmėjau Bleek Creek Dr gatve prie Three Rivers Park dviračio tako. Į kairę keliukas uždarytas, lenta raudonom raidėm įspėja, atsargiai, kelias išplautas. Ok, tada suksiu į dešinę. Minu aukštu pylimu, iš vienos pusės atsiveria Minesotos upės slėnis, iš kitos tolėliau ant kalno boluoja miškas. Super keliukas, visą gyvenimą galėčiau taip pirmyn atgal važinėti, sakau sau. Po maždaug kilometro pylimas baigėsi, nusileidau prie gatvės, privažiavau sankryžą, kirtau, sukinėjausi aplink, kol radau kitą asfaltuotą takiuką, vedantį į mišką. Riedu neskubėdamas, palei taką linksmai čiurlena vinguriuoja upeliukas, prabildu per gausius medinius tiltelius, voverės pagarbiai traukiasi iš kelio, oras gaivus, švaru, sutikti amerikiečiai maloniai sveikinasi, iš tolo šaukia HI!, aš neatsilieku, vieni bėgioja, kiti šunis vedžioja, pravažiavau pro Grace ežeriuką, dar vienas puikus vaizdelis, tolėliau ant kalvos išdidžiai Targetas stovi, pro tiltų tuneliukus judu į priekį, galiausiai užminu ant kalno, ten lyg ir poilsiavietė, tarp didingų ąžuolų netgi dryžuota žvaigždėta vėliava ant stiebo plevėsuoja, sakau, šiandien su explorations užteks, laikas grįžti namo. Kaip dažniausiai ir būna, grįžau greičiau, nei nuvažiavau. Namų trauka, ne kitaip. Į Bluff Creek kalną bėgant prakaitui į akis užlėkiau (užrėpliojau). Parsiradusi iš darbo Rita kepė šlauneles ant dujinio griliaus, jis terasoje stovi, nepamirškim, privalomas atributas kiekviename viduriniosios ir aukštesnės klasės amerikiečių šeimos ūkyje, išbadėję po darželių, vasaros mokyklėlių vaikai supuolė, gryną mėsą ėdė, aš viena šlaunim pasitenkinau. Liuosa nuo agurkų vakavimo diena! Prieš miegą paskaičiau Klas Ostergen „Džentelmenus“. Įkaliau „Fulton“ Sweet child of vine IPA alaus buteliuką. 08 20. Rytą pafotografavau rasoje įmirkusius pomidorus ir agurkus. Įkėliau į feisnukį nuotrauką su pilnu puodu kukurūzų, paruoštų nuskusti nuo burbuolių ir sušaldyti. Atsiraitojęs rankoves nuroviau paskutines piktžoles. Šįkart laisviau atsikvėpė paprikos ir aitrieji pipirai. Su žolėm baigta! Vėl pasikinkiau dviratį. Pasiekiau vakarykščio maršruto galą. O už kokių 200 m, pasirodo, takelis ir baigiasi. Pasidariau sorų su tunu. Soros kitokios nei namie, su daug gliuteno, tirštos, lipnios. Nepaisant to apetitas ir skonio receptoriai pasakė: fantastišen. Pakasiau bulvių kerą. Didelės, neveltui tėvynėje auga. Pasidarėm šaltibarščių. Taip pat pririnkau krepšį pomidorų. Daug nuo baisingos kaitros supuvusių ir kažkokių gyvių nugriaužtų. Atidarėm salsos sezoną. Išėjo 31 pintos talpos stiklainių. Daug jelapeno ir šiek tiek kajenų pipirų. Aštroka gavosi, bet neplikinanti. Ypač rekomenduojama valgyti su kukurūziniais traškučiais. Vienintelė bėda – kadangi smulkinau čilius plikom rankom, dar ir iš ryto visus pirštus degina. Teks kitą sykį chirurgines pirštines mautis, ne kitaip. 08 21. Pirmas ramus rytas. Statybininkai, mūriję kaminą ir židinį, pagaliau užbaigė savo triūsą. Šįkart pafotografavau rasoje įmirkusius moliūgus, arbūzus, melionus ir saulėgrąžas. Pagaliau susikontaktavau su vieninteliu Amerikoje gyvenančiu savo draugeliu Gediminu. Pasišnekėjome apie ūkį, Ameriką, susitarėme susirašyti kitą savaitę.

08 22. Vyksta ilgas ir gana nuobodus pasiruošimas išvykai į stovyklavietę (kempingą) prie Green ežero. Susikrovė Džonas į savo treką visą įmanomą mantą: palapinę, miegmaišius, čiužinius, antklodes, pagalves, rūbus, maistą, puodus, dujinę plytelę, sulankstomas kėdes, malkas. Vos viskas tilpo į 4x4 priekabą. Prisikabino prie treko valtį su visa žvejybine įranga. Išriedėjome iš namų apie 1:30 PM. Prigriebėm vietinius lietuvaičius Tumą (14) su pasistiebusiai vaikščiojančia Ule (11). Vos ne vos paklaidžiodami nusigavome prie ežero per 2 valandas. Bet prieš tai dar užsukome į taip vadinamą ūkinių prekių centrą. Ten buvo skyrelis ginklams. Pirmą kartą regėjau tokią kiekybę šaunamųjų ginklų vienoje krūvoje. Medžiokliniai šautuvai, pompiniai šautuvai, automatai, netgi ant spintos užkeltas kulkosvaidis (reikia tikėtis, tik dėl grožio).  Atskiroje, garbingiausioje įstiklintoje vitrinoje gulėjo S&W, koltai ir Magnum. Visas geltonas, gal net paauksuotas, nes ir kaina atitinkama - 5000 baksų. Pagal ežerą nusidriekė įspūdingų (nors buvo keletą ir paprastų medinukų) vasarnamių serija. Galop privažiavome kempingą. Amerikiečiai tikrai mėgsta komfortą, išvydęs galingus namus ant ratų konstatavau. Netgi šlangas vandeniui prijungę, kad niekur toliau binzintį neprireiktų. (Ir tikrai, artimiausi kaimynai tūnodavo name iki vėlyvos popietės.) Užsikūrėm laužą, nusipirkom dėl akių vietinių malkų. 5 dolcai už perdžiūvusių sutręšusių glėbelį. Džonas prisiminė, kad kartą čia vien už malkas išleido 75 pinigus. Aš gėriau alų, kovodamas su skausmu kaklo srityje po itin nesveikatingos vakarykštės jogos sesijos. Aiškiai pasitempiau nervą. Jau sutemus atvažiavo Rita su Džono numylėtine medžioklės partnere Triksi (kalė, kokerspanielis, 11 m.) ir užsimiegojusiu Jakobinskiu. Pasidarėme hobo (pagal mus benamio) vakarienę: į foliją suvyniojom bulves, cibulius, cukiniją, jautienos kotletukus. Ir į žarijas. Gavos laaabai skaniai. Tik vaikai kaip visada vien mėsą ėdė. Gurkšnojau kokteiliuką su Džeku Danielium ir atsargiai užvertęs galvą spitrinausi į stipriai žvaigždėtą dangų. Džonas su Tumu drožė maudytis. Man su savo kaklo problemomis beliko dūsauti ir nuo kranto stebėti maudynes. Ėjom migti. Palapinėje man teko vieta ant čiužinio, kuris buvo labai jau įtartinai palinkęs į vieną pusę. Todėl nelabai nustebau, rytą atsibudęs ant kietos žemės. Vis dėlto pavyko kažkiek pamiegoti, nors nenuorama Triksi šmirinėjo bei laipiojo ant įvairių kūno dalių. 08 23. Rytą užkirtom Džono ant nešiojamos dujinės plytelės keptų blynų ir nutarėm imtis žvejybos. Buvo gerokai apsiniaukę, bet lietus mūsų pasigailėjo. Nuplaukus tolėliau nuo kranto Jonas sumažino greitį ir ėmė atidžiai stebėti prietaisą, rodantį žuvų migraciją vandenyje. Galop sustojome. Pradžioje gavau meškerę su ryškiaspalve plūde ir pakabinta ant kabliuko siurbėle. Apie 8 cm ilgio. Džonas „mašina“ vos ne tuoj pat pradėjo traukti žuvį po žuvies. Neilgai trukus kliovas prasidėjo ir Tumui. O maniškė siurbėlė, be jokios abejonės, taikanti į didesnį laimikį, jokio ežero gyventojų dėmesio nesusilaukė. Poor Darius, traukdamas kokią 8 žuvį (tinkamą dėti į sietelį) pasakė švogeris. Galų gale pradėjo kažkokia žuvelė (ar būrys žuvelių) už mano jauko uodegos tampyti, plūdė tai panirdavo, tai pakildavo, aplinkinių meškeriotojų patarimai pylėsi kaip iš gausos rago, bet jokio stipresnio tempimo nebuvo. Galiausiai siurbėlei tokie žaidimai nusibodo ir ji savavališkai pasišalino nuo kabliuko. Džonas pasigailėjo manęs ir įteikė Disney Princcess meškerikę. Ko gero, Stelos. Padavė jau su užkibusia sunfish žuvim, kad ištraukčiau ir azartą pajausčiau. Pajaučiau. Po to savarankiškai ištraukiau dar 3 žuveles, dvi dideles, vieną mažą. Parplaukėm į krantą išdidūs, su pakankamai gausiu laimikiu. Aš pradėjau ruošti šiupinį: supjausčiau bulves, morkas, cukinijas, paprikas, kopūstą, susmulkinau kiaulės nugarinę. Uždėjau katilą ant žarijų. Kol Džonas plūduriavo antrame žvejybos raunde su vaikais, o Rita snaudė palapinėje, šiupinys išsitroškino. Galop po 2 valandų Jonas su vaikais grįžo. Su daug kuklesniu laimikiu. Ko norėt, ne ta komanda! Pagaliau pasmaguriavom šutinio. Suaugusieji pakartojo dar po sykį, vaikai suėdė tik mėsą. Kol chebra maudėsi, sveikatingumo sumetimais keliais meiliais žodeliais persimečiau su savo draugeliu Džeku Danieliumi. Prieš išvykstant iš kempingo Džonas suorganizavo amerikietiško skanėsto prezentaciją: ant laužo pakepė zefyrus su sausainiukais ir pienišku neįsivaizduojamai saldžiu šokoladu. Buvo tikrai saldu, bet visai įdomu. Susikrovėm gausingą mantą ir pabaigai nusliūkinom į kempingo parduotuvėlę pataškyti dolerių. Gavau ledų su kukurūziniu sirupu ir walnutais. Į Bluff Creek grįžom 11 PM.

08 24. Atsibudau 9:30 AM. Buvo atvažiavę Džono tėvai. Ruošėsi išvykai į Afrikos fotosafarį. Pavalgėm pusryčius, pakalbėjom. Prajuokino Rodžerio pasakojimas: nupirko jis Kenijos vaikams soccer kamuolį, o pasirodo, Ritos uošvienė jų buvo nupirkusi dar 5. Rodžeris samprotavo: o jei jų bus pripirkę ir kiti ekspedicijos dalyviai? Žaisim futbolą su 50 kamuolių? Taip pat papasakojo apie savo back-upą: pasiėmė 2 laptopus, 2 kietus diskus, kortelių skaitytuvą, baterijų rinkinius, kad neduokdiev kokios nors aplinkybės nesutrukdytų liūtų ir panterų fotografuoti. Išvežė Džonas tėvus į oro uostą. Įdienojus su Rita ir vaikais nuvažiavom į Eden Prairie centrą šmutkių (drabužių) vaikams pažiūrėti. Greit prasidės mokyklinis sezonas. Old Navy krautuvėj radau padorius džinsus už 19 baksų. Apsimokėjau kortele. Veikia. Protestuodamas prieš vartotojiškumą Jacobas pradėjo klykti it pjaunamas, tad teko šopingą nutraukti. Grįžus namolio užėjo 5 minučių liūtis su ledukais. Taip sutapo, kad tuo metu Džonas tūnojo agurkuose. Gerai jam nugarą išvanojo, sušlapo bičas iki siūlelio. Vis dėlto tvankuma ir drėgnas karštis niekur nepasitraukė: rinkau pomidorus ir maudžiausi prakaite. Vakare darėm butter & bread pickles (saldime marinuoti agurkų griežinėliai su paprikomis) ir marinavom agurkus. Salsą palikom rytojui.
08 25. Pakalbėjau per skaipą su Lietuvoje „Gyvą“ alų geriančiais Gintariuku ir Minde. Po to su mama. Ir Leviu. Vėl kažkelintą kartą mūsų pokalbio metu pataikė paskambinti Rita:) Kaip bebūtų keista, pirmą sykį išvedžiau į lauką pasilakstyti Triksi. Kartu apšuoliavome aplink visą namo teritoriją (2 su virš hektaro). Prisijungiau prie savo Šiaulių kompiuterio per Team Viewer programėlę. Parašiau pirmą ir paskutinį sykį (Amerikoje) į savo tinklalapį. Įdėjau „Jaunojo meškeriotojo nuotykių“ nuotraukas į feisnukę. Pasirodo, taip gražiai pasibėgiojęs su Triksį padariau strateginę klaidą. Triksi iškart priskyrė mane prie savo ištvermingųjų nenuilstamų draugų, todėl nutarė miegoti viename kambaryje su manimi. Žinoma, ant lovos. Kadangi namas vis dar yra pilname remonto režime, durų į mano kambariuką niekas neįstatė. Nebuvo kaip kalės vizitų į savo miegamąjį uždrausti. 08 27. Visa savaitė vienoda: vakarais salsa (buvo Moonglow – su geltonais pomidorais), josios degustavimas ir senų sitkomų spoksojimas, kol stiklainiai kunkuliuoja puode. Vakare atvažiavo Džefas. Sulipom su Džonu į jo mašiną ir nudūmėm į hipodromą pažiūrėti žirgų lenktynių. Patiko. Ketvirtadienis, nuolaidų diena: įėjimas – 1$, hotdogas – 1$, „Summit“ IPA – 3.5 $. Nebuvau alkanas, todėl belaukdamas sugrįžtančio apetito pražiopsojau hotdogus. Išpardavė. Nutariau vartoti tik alų. Pasižiūrėjom iš arti į pristatinėjamus žirgus, dalyvausiančius lenktynėse. (Prabėgimų tądien buvo 8. Mes suspėjom ant antro.) Žokėjai tikrai pizdukai. Noriu pasakyt, mažiukai. Pratempėm 5 lenktynes. Džefas už visas statė po 4 dolcus, visas prakišo. Štai ką reiškia nestatyti už favoritus. Jie tąvakar nešė laurus.

08 28. Apie 10 PM, po 68 užvakuotų salsos stiklainių, išsiruošėme į Džono tėvų vasarnamį prie Spirit ežero Ajovos valstijoje. Laukė 2,5 val. kelionė tamsoje su daug vilčių teikiančiais vaizdiniais, kuriuose pusnuogės sirenos mirkčioja akutėmis it švyturiais ir siūlo paragauti iš taurių spiritingo ežero vandens. Mieliau rinkčiausi pačias sirenas, o ne jų siūlomą alkoholį. Vis dėlto nuvažiavus iškart griuvome miegoti, palikę dvasingus potyrius rytdienai. 08 29. Rytą atsikėlęs supratau, kad kažkokiu būdu nugulėjau kaklą. Vėl jis man sunkiai lankstėsi – nenutylantys jogos sveikatingumo aidai. Džonas jau sėdėjo aikštelėje prie įvažiavimo, sukrovęs ant stalo geriausius mūsų home made produkcijos pavyzdžius. Šalia kaimynai kaip tik darė garage sale. Tad amerikiečiai gana gausiomis pajėgomis stojo pakelėj ir klumpino pasižiūrėti į išparduodamą turtą. Kai kurie susigundydavo ir Džono siūloma salsa bei agurkais. 180 dolerių vertės prekyba. Produkcijos realizacija pajudėjo. Vasarnamis visai jaukus, medinis, tik paukščių iškamšos svetainėje  primena, kad čia įsikūrę medžiotojai. Susiruošėm į parduotuves. Prigriebėm sezoninio moliūginio ir IPA (indian pale ale) alaus. Džonas prisikrovė pilną vežimą įvairiausios mėsos (anot jo, ji Ajovoje pigesnė ir geresnės kokybės.) Su Rita ir vaikais nupėdinome prie ežero. Didesnis negu Rekyvos, įvertinau. Prie ilgo medinio liepto plūduriavo kateris. Bet mes niekur neplaukėme, tiktai pasėdėjome ant suolelio. Prie pat kranto, po medžiais, radom vietinių grybų. Pauosčiau, palaižiau, lyg ir nekartūs. Galgi valgomi. Parsinešėm namo. Vakare išlėkėm pasiplaukioti kateriu. Gerai Mercury variklis traukia! Skrodėme erdvę veik neliesdami vandens. Ką tik nusileido saulė, dangus spinduliuoja raudoniu, romantiškai nuteikia. Deja, taip ir nesugalvojau, kaip geriau būtų tą romantiką į darbą įkinkius. Todėl pakaštavojom garsaus Aivos „Templeton Rye“ ruginio viskio, kurį įnirtingai virė ir kontrabanda gabeno dargi sauso įstatymo laikais. Desertui buvo grilinta nugarinė su kaulu. 08 30. Tik pakirdę puolėm į katerį ir nuplaukėm į Spirito vidurį meškerioti. Bangos didokos, dreifavom užmetę meškeres. Deja, Green ežero stebuklai nebepasikartojo, grįžom į krantą be menkiausios žuvelės. Pasistiprinę nusimaudėme ežere. Šokinėjau nuo lieptelio apdairiai nykščiais užspaudęs nosį, sukišęs smilius į ausis. Kad nė vienas lašelis į galvą nepatektų. Džonas pabandė užkurti vandens motociklą. Nepavyko. Galgi net lengviau atsikvėpiau – nesu niekad ant tokio žvėries lakstęs. Teko eilinį kartą sušokti į valtį ir aplėkti aplink ežerą. Vėl maudėmės šokinėdami nuo katerio bortų. Nuostabi vasaros pabaiga! Parsigavom į vasarnamį prieš pat lietų. Pagriaudėjo. Žaibams blyksint įšokau su vaikais į hot tube terasoje. Maloniai paburbuliavau chloruotam vandeny. Kepėmės ant žarijų Shish kebabą, mūsiškai šašlyką. Pagalvojau mintyse – ko gero, prisiėsiu mėsos už visus metus. Pasiryžau pataisyti prie ežero rastus grybus. Keistoko skonio, pasakyčiau. Tikrai ne baravykai. Bet valgomi – specialiai pažiūrėjom internete, kad įtikintume Džoną. Įpyliau vyno, jautienos sultinio, pusė b. gavosi. Prisirijom visko iki soties ir daugiau. 09 01. Ruduo. Bet labai šiltas. Po vakarykščių grybų esam pakankamai gyvybingi. Džonas iš pat ankstyvo ryto išskuto į medžioklę. Nukalė 7 balandžius. Visa darni šeimyna nuvažiavome į Okoboji miestelį prie West Okoboji ežero. Vaikai džiaugėsi vaikystės privalumais atrakcionų parke, aš apsiginklavęs kamera šlaisčiausi po miestelį. Palaižėm ledų. Palydėdami vasarą šokom nuo lieptelio į Spirito ežerą šaukdami Goodbye, summer! Grįžinėdami namolio prasukome pro Džono fermą. (Taip vadinasi žemės sklypas prerijose, kurį jis su tėvu ir dėde nusipirko, kad turėtų nuosavą plotą medžioklei. Verstis žemdirbyste neleidžiama.) Sukirtome po hamburgerį medžiotojų stebėjimo bokštelyje.

09 05. Išsiruošiau pasivažinėti dviračiu. Oras vėjuotas, šaltoka. Be reikalo su vasara atsisveikinome! Bet netrukus sušilau bemindamas. Vėl forma suprastėjo! Apie 14:30 PM atnešė ir prie laukinių durų paliko laptopą. Toshiba Satellite C75. Vakar nusipirkau online. Prisijungiau. Prisiregistravau Windows 8. Veikia. Vakare išsiruošėm į svečius pas Džefą. Sėdėjom prie laužo. Susirinko gražus gausus būrys amerikonų. Vienu metu skaičius net buvo išaugęs iki 16 galvų! Ne viską supratau jų bendrame marmaliavime, todėl komunikacines spragas užpildžiau šaltu IPA. Atsirado amerikonų tarpe vienas juokdarys, labiausiai įkaušęs ir garsiausiai rėkiantis. Pasikvatojau iš sąmojų. Kokių, dabar rašydamas nebeprisimenu. 09 06. Bene pirmas savaitgalis namuose. Džono nepriėmė į Chanhassen turgelį, todėl salsą ir agurkus prekiavome prie namų. Kadangi žemiau kelias remontuojamas, eismas visai menkas. Pravažiuodavo ir sustodavo tik kaimynai. Gal ir gerai, buvo Džonui proga su jais susipažinti. Nuo 12 iki 9 PM šitaip susipažinėdamas suprekiavo Jonas virš 100 dolerių. Pasigrilinom vištos krūtinėlių. Rita iškepė pyragą su cukinijomis ir riešutais. Kompas kol kas veikia ir toliau. Pradėjau peržiūrinėti vaikų animacinių filmukų kolekciją. 09 07.  Iš ryto važiuosime į azijiečių parduotuvę. Mergičkos su tėvuku išskuto į bažnyčią. Nusipirkau sticky saldžių ryžių. Ištroškinau ant garų. Su tailandietišku raudonuoju kariu. Deliciuos! 09 09. Rausiausi po namus (po neseno įsikraustymo garažas pilnas dėžių ir kitokio tik iš tolo nuspėjamo turto) ieškodamas garso aparatūros. Garaže radau kolonėles. Spintelėje aptikau stiprintuvą. Tiktai laidai niekur po akimis nepasimaišė. Tiek to. Pasikalbėjau su keliais draugeliais iš Lietuvos: Leviu, Kęstučiu. Parašiau laiškus Vaidotui ir Ingai. Persimečiau keliais žodeliais su Gediminu. Kviečia mane apsilankyti pas jį Indianoje. Svarstau šį variantą. Stipriai atvėso. Išlindau į lauką ir užsimaniau striukės. Vietoj to pažvanginau Triksi pavadėliu. Šunelis iš džiaugsmo net staugti ėmė. Apibėgau aplink teritoriją du kartus, kaip reikiant įkaitau. Toliau skaitinėju Džentelmenus. „Autsaideris jokiu būdu negali būti laimingas. Tai mąstytojas, kuris niekada nepritampa, yra nustumiamas į šalį, laikosi atokiai, blogiausiu atveju pasitraukia taip toli į periferiją, kad ima ir pasitraukia iš gyvenimo...“ Brrr, tikrai ne apie mane. Triksi ir vėl miegojo mano lovoje prie kojų, visaip vartėsi, per miegus kažką murmėjo, trukdė miegoti savo geradariui. Sapnas buvo tikrovė, o tikrovė buvo košmaras.
09 12 Nusivežė Džonas su vaikais mane į Chaska ir Chanhassen vidurinių mokyklų (high school) amerikietiško futbolo tarpusavio rungtynes. Laksto bandos mokinukų daugiausiai po vidurį aikštės, nors iš tikrųjų tai ilgiau stovi, negu žaidžia, ir taip pusantros valandos. Viskas, paklausiau Džono? Ne, tik half time. Nevilties apimtam teko parbėgt į namus.
09 19. Po ilgesnės pertraukos vėl prisėdau parašyti kelių eilučių. Nori tikėk, nori ne, bet maniškiame JAV gyvenime nusistovėjo rutina. Kaip aukštai, taip ir ant žemės. Aną ketvirtadienį lankėmės hipodrome: pasirodo, buvau pamiršęs, kaip traktoriai lygina lenktynių trasą. Įsiminė indėnų lenktynės. Joja jie aplink hipodromą be balnų, ir taip tris ratus. Kiekviename rate pakeičia žirgą. Gaila, nebeprisimenu, kas laimėjo. Nepardavė alaus. Paprašė ID. Neturėjau nei jos, nei paso. Džonas turėjo daryti nusikaltimą man – nesubrendėliui – nelegaliai nupirkdamas pamėgtosios IPA. Gavau savo hotdogą už vieną baksą. Neapsakomai skanu!
Dienom vėl sušilo. Kasiau bulves. Didžiulės, neveltui tėvynėje auga! Nuvaliau rūsio sienas, paruošiau dažymui. Laukiu užsakytų langų. Lakstom po teritoriją su Trixie. Darysiu vištienos stir-fry su okra. Iš mūsų daržo. Būtent čia pirmą kartą ir paragavau šios neįprastos mūsuose daržovės. Šutinu lipniuosius ryžius. Žodžiu, šimtaprocentinė amerikietiška rutina. Kas galėjo pagalvoti! 09 20. Džonas siautėja Chanhasseno turguje. Pardavė 62 džarus. Iš jų dvylika 2X salsos. (silpniausia mild, po to seka X, po to 2X.) Vakare Jonas ištroškino mahi mahi žuvikės ir išvirė dvi šviežias omarų uodegėles. Pirmą sykį kandau omaro. Skanumėlis. Su sviestuku. Įkalėm airiško „2Ginger“ viskio su švepsu ir sage (šalavijo) lapais iš daržo. Pagaliau ėmėmės tikros vyriškos salsos. Maliau jalapenus, kajenus, agi cristal, thai pipirus. Išvirėm XXX. Paragavau. Tikėjausi baisiau. Valgyti įmanoma. Ir toliau turėjom tvarkingus gyvenimus ir šviesios ateities galimybes.

Laisvės statulai pamojavau...

09 24. 7:10 PM iš Mineapolio oro uosto su Rita išskridome į Niujorką. Ketinu ten pabūti 10 dienų, o sesuo 5. Bus jai lyg atostogos, poilsis nuo vaikų. Žadame apsistoti pas artimą giminaitę Vaidą. Ji studijuoja „The New School“ universitete doktorantūrą. Antropologija. Gudri merga, viską žino apie žmones. Lėktuvas turėjo nutūpti LaGuardia oro uoste, tačiau negavo iškart leidimo leistis, todėl sukiojo ratus aplink naktinį milijoniniais žiburiais spindintį, reklamomis mirgantį Manheteną. Įspūdingas vaizdas. Iš oro uosto į gatvę išlindome vidurnaktį. Kol mes kalbėjomės su taksistu, kuris sakėsi gyvenąs Brukline – mums ten ir reikėjo – pasirodė Vaida. Nutarėme pataupyti, todėl sėdome į autobusą, nuvežusį mus į Harlemą. Ten leidomės į metro, nusipirkom savaitinius bilietus po 31 dolerį. Važiuok kur nori ir kiek nori, jokių zonų ar pan. Fantastika. Nors metro važinėja visą naktį, tačiau žymiai rečiau. Turėjom tris kartus persėsti. Nusikasėm iki Vaidos buveinės Brukline apie 2:30 AM. Nieko daug tokiu metu nebenuveiksi, teko krist ant čiužinio ir miegot. 09 25. Nuo pat ryto lynoja, todėl nutarėme su Rita, kad geriausia tokiu darganotu oru pažindintis su muziejų ekspozicijomis. Pasirinkome žinomiausią Metropoliteno muziejų. Bilietų įsigijimo tvarka labai liberali – kiek negaila, tiek ir duodi. Davėm po 5 žalius. Ir prasidėjo eitynės po antikos, Afrikos, moderniojo meno, Egipto, šarvų sales. Tiktai išėję iš impresionistams paskirtų apartamentų susizgribom, kad nepamatėme Van Gogo autoportreto su šiaudine skrybėle. O jis, pasirodo, toks mažytis, pačiame salės vidury ant postamento stovi. Pasidžiaugėm už Vincento šlovę. Lauke vis dar krapnojo. Vis dėlto magėjo nors trumpam nuklysti į gretimais esantį Centrinį parką. Jis tikrai didelis! Nuvažiavom ligi Time Square. Jokio įspūdžio nepadarė: reklamų mirksėjimas dienos šviesoje negundė, spiečiai landžiųjų turistų gąsdino. Daug smagiau pasirodė Bryant parke. Nusipirkom kioskely arbatos, prisėdom prie nulijusių stalų. Union aikštėje susitikome su Vaida. Pasiklausėme krišnaitų sutartinių. Jie kasdien toje pačioje vietoje koncertuoja, gavom informacijos. Neskubėdami nubindzinome link Washingtono aikštės. Praėjome pro prožektorių apšviestą arką. Beveik kaip Paryžiuje! Žiauriai patinka pasivažinėjimai metro. Neperdėdamas galėčiau sakyti, kad čia gali sutikti visokiausių konfigūracijų žmonių, kuriuos tik sugebėjo pagaminti šioje planetoje. Rasės, amžius, aukštis, svoris, tautybė, apranga... Visgi vieną bendrą vienijantį bruožą įžvelgiau: kas antras sėdi ar stovi susmeigęs akis į savo smartfonus. O aš net mobilaus neturiu, netikėtai sulūžo. Ir kam man to GPS reik. Yra žemėlapis. Kaip gerais senais laikais. 09 26. Pravertė ir GPS, ir žemėlapis. Kadangi po vakarykščio lietaus išpuolė saulėta karšta diena, nutarėm perkirsti visą Manheteną arba bent žymesnę jo dalį. Pradėjom nuo Bruklino tilto. Jo viduriu pėstieji vaikšto, nors yra takas ir dviratininkams. Tai tie vargšai turi be perstojo skambutį minkyti, kad kokio žioplio turisto nepritrėkštų. Nukėblinome į finansinį rajoną, šaltais dvasingais veidais pražingsniavom Volstrytu, sulipom į keltą, kuris praplukdė mus pro laisvės simbolį Laivės statulą. Pamojavau  linkėdamas, kad ta laisve žmogus sugebėtų tinkamai pasinaudoti. Grįžę į krantą Brodvėjumi nudrožėme į Čainatauną, po to į Mažąją Italiją. Skirtumas tarp kiniečių ir italų didžiulis. Ten betvarkė, visokiausių šūdžiukų krautuvėlės, o čia virš gatvių trispalvės tautinių spalvų girliandos, gatvės pilnos restoranų. Vienoje užeigų prie baro surijom po gabalą picos, užgėrėm šalto alaus iš skardinės. Total 6$. Šiek tiek atgavę jėgas ir pailsinę pulsuojančias pėdas (bent jau maniškes), vėl išlindome į šutrą. Nežinau, kas tądien mums buvo įlindę į galvas – galgi tikrai peržirglioti didžiąją dalį Manheteno – tačiau galiausiai atsidūrėme Madison aikštės parke. Tįsojau ant suoliuko ir abejingai nužiūrinėjau visai šalia pievelėje lakstančias voveres. Vis dėlto nenustojau stebėtis Niujorko visomis prasmėmis sunkiai aprėpiama  įvairove: kiek čia visokiausios architektūros: pastatai, tiltai, parkai, stotys. Ypač Grand Centrinė. Užvertęs galvą spoksojau į lubų kupolą su ištapytais astronominiais ženklais ir žvaigždėmis. Paieškojau žuvų. Štai jos, plaukioja ramiai aukštybėse lyg karpiai IKI akvariume. Vakare apsilankėme libaniečių restorane. Avienos kulšis aštrokame padaže. Minkšta, tirpstanti, baltyminga. Vynelis ant viršaus. 09 27. Mergos nutarė atsipalaiduoti ir pailsėti. Savaitgalis. Šeštadienis. Varome į paplūdimį prie Atlanto vandenyno! O kodėl ir ne? Visai nieko prieš įmerkti kojas į vandenyną. Ypač kad rugsėjo pabaiga leidžia džiaugtis +26 laipsniais Celsijaus. Nupuškavome su traukiniuku į Rockaway Beach. Giedras dangus, smulkus smėlis girgžda tarp pirštų, bangos vilioja per jas pašokinėti. Suviliojo taip, jog puoliau į vandenyno glėbį. Vanduo drungnas, gaivinantis. Prisišokinėję nudrožėm į netoliese esantį barą. Papuolėm į sezono uždarymą. Grojo standartinė kantri roko grupė, prie stalelių susėdę vietiniai amerikonai dosniai žarstė jiems pritarimo šūksnius ir aplodismentus. Lite miller liejosi laisvai. Bare užsisakiau pirozhką (taip ir rašosi). Su jautiena ir ryžiais. Gretimais sėdintys jankiai paklausė, ar mėgstam funky alų? Mes visokį alų mėgstam, ypač dykai. Pavaišino mus Leinenkugel su medumi. Liuks! Pavakarieniavome meksikiečių užeigėlėje. 09 28. Mergom ryškiai neužteko vakarykščių ultravioletinių saulės seansų. Nutarė ir šiandien pradykinėti vandenyno pašonėje. Šįkart pasirinkom Brighton Beach, žinomą dėl daugybės rusakalbių emigrantų. Ir tikrai, rodėsi, lyg būtume atsidūrę dar vienoj Rusijos provincijoje. Paplūdimys irgi pilnutėlis poilsiautojų. Labiausiai savo ekscentrišku apdaru įsiminė „kapitonas“ (nuotrauka pridedama). Merginos baisiausiai užsigeidė paragauti kažko artimesnio tėvynei. Užsukome į vietinį restoranėlį. Rusakalbis oficiantas nuvedė mus prie staliuko. Šalia salės, kur buvo besibaigią šermenų pietūs. Mintyse persižegnojau. Panos susigundė barščiais. Aš tik suraukiau nosį. Vis dėlto turėjau kažką pasirinkti. Pasirinkau pelmienikus. Kramčiau ir galvojau: vaje vaje, kas patikėtų, kad atvažiavęs į NYC kimšiu į save koldūnus. Kadangi Ritos rytoj laukė kelionė atgal į Minesotą, vakare kartu išsiruošėme į naktinį Manheteną. Šiek tiek nepasisekė, jog per tas maudynes pavėlavome į  Dumbo menų festivalį, vykstantį tarp Bruklino ir Manheteno tiltų. Užtikom tik meninės veiklos liekanų. Perlipom dar sykį Bruklino tiltą, nuvažiavom į naktinę Time Square. Reklamomis apsikarstę dangoraižiai mirguliuoja, net galvoj negerai daros. Tarp beprotiškos galybės žioplių slampinėja pusnuogės Amerikos vėliava visą viršutinę kūno dalį išsitepliojusios merginos. Jei nori, nusifotografuok, bet pinigėlio nepagailėk. Visai nenorėjau. Bet gal reikėjo atminimui? Nnesugundė manęs aikštė nei dieną, nei naktį. Jei dar kartą pavyks nuvykti į NY, nemanau, kad ten bekišiu nosį.

09 29. Sėdžiu Centriniame parke ant suoliuko ties kokia 85-90 gatvėmis. Netikėtai pradėjo lynoti. Kadangi šilta, esu vien tik su marškinėliais. Palydėjau Ritą į oro uostą. Žalia G linija iki galo, persėdi į violetinę 7, metro bėgiai išlenda į išorę, dardi virš Kvinso rajono iki Woodstoch stoties, išlipi, persėdi į Q70 autobusą, ir pirmyn į LaGuardia oro uostą. Prisiminiau maršrutą, nes būtent pats turėsiu jį po 5 dienų pakartoti. Nemagėjo iškart lipti į metro požemius, todėl pasivaikščiojau po Kvinsą. Skiriasi nuo Manheteno su savo žibančiomis vitrinomis kaip diena nuo nakties. Žodžiu, imigrantų iš Lotynų Amerikos rojus. Arba bent jau geresnis pragaras negu gimtinėje. Baigė lyti. Ėmė tempti. Parko takus takelius tiesiogine žodžio prasme užpuolė būriai bėgikų. Vieni su kažkokiais aparatais ant rankų, kiti su ausinukais. Kasdieninė sveikatingumo fiesta. Suradau atokesnę vietelę gėlyne ant kalniuko. Išsitiesiau ant medinio suolelio. Spoksojau į žvaigždes. Bet ir tokioje užslaptintoje vietelėje neilgai išbuvau vienas su savimi bei žvaigždėmis. Išdygo kažkoks bičas su dideliu maišu, be jokios abejonės, renkantis butelius ir skardines (NY juos superka po 5 c). Just resting my legs, visai šauniai pasakiau išsigandusiam konkurencijos sanitarui. 09 30. Nusprendžiau pasilikti pusdienį namie, kad pailsinčiau klišes. Labai jau jautrios pėdos nuo tų nesibaigiančių vaikštynių pasidarė. Vakare išlindau pasidairyti po Brukliną. Tikėjausi neskubėdamas nupėdinti iki Prospect parko. Šįkart bajeris be GPS nesuveikė. Nuklydau bala žino kur. Galiausiai sutemo. Mano sustreikavusiems orientaciniams gebėjimams ši aplinkybė nė kiek nepadėjo. Suplukęs laksčiau pirmyn atgal pusantros valandos, nuklydau į visai baugius rajonus. Visgi vyriškas orumas neleido tiesiog prieiti prie kokio nors žmogėno ir paklausti kelio. Galiausiai išlindau prie  Bruklino dangoraižių, atradau G žalią metro liniją. Būtent tą ir norėjau pasakyti: orumas buvo išgelbėtas, atkaklumas nugalėjo! 10 01. Dar viena darganota diena. Žodžiu, dar viena muziejų diena. Šįkart Modernaus meno muziejus (MoMa). Bet pirmiau peržingsniavau per visą High Line – 10 metrų aukštyje 2,33 km besitęsiantį parką, įkurtą vietoj viršžeminės metro atšakos. Smulkus lietutis atbaidė turistų minias. Fotografavau iš visų pusių, ypač priėjęs galerijų rajoną su įmantriais pastatų fasadais. Nulipęs nudrožiau prie MoMa. Novatoriškais architektūriniais sprendimais stebinantis šešių aukštų pastatas su paveikslų, skulptūrų, plakatų, fotografijų miglynu. Ilgiausiai užsibuvau ketvirtame aukšte. Modernus 20 a. 4-8 dešimtmečių menas: Vorholas, Polokas, Džonsas, Rotko... Penktajame aukšte pasitiko ankstyvesni modernizmo meistrai: Pikaso, Mone, Metisas, van Gogas, Gogenas, Sezanas, Dali... Galiausiai kojos ėmė linkti nuo viso to meno antplūdžio, todėl prisėdau ant foteliuko ir su muiline ėmiau kurti savo meną, fotografuodamas praeinančių pro šalį lankytojų kojas. Meniškai visapusiškai pakylėtas nuskubėjau į Union aikštę susitikti su Vaida. Krišnaitų kapela būriavosi toje pačioje vietoje. Grojo ir dainavo šlovės himnus Krišnai. Po viso to energetinio miesto impulsyvumo užsigeidėme kažkokio žemiškesnio maisto. Šią funkciją puikiausiai atitiko indų restoranėlis.  10 01. Nuo ryto sukinėjausi po Kolumbus universiteto miestelį. Vėliau prisėdau šalia Riverside parko pailsėti. Pasidariau pirmą ir paskutinę NY selfie (asmenuko) nuotrauką. Kažkoks maloniai išvargęs pats sau pasirodžiau. Priguliau ant pievelės Centriniame parke ir sulesiau vakarykščius indų maisto likučius. Nuvažiavau apžiūrėti Linkolno centro. Kaip tik vyko 62 Niujorko filmų festivalis. Sutemus su Vaida aplankėme Pasaulio prekybos centro memorialą. Paliko kažkiek graudu žiūrint į krioklių kaskadomis žemyn bėgantį vandenį, privertė trumpam susimąstyti apie laikinumo ir amžinybės santykį. Grįžome į namus. Prie pat laukinių durų susidūrėme su Vaidos kambariokėmis Aleks ir Kaili. Panelės išsiruošė pasilinksminti į barą. Sako, junkitės ir jūs. Abiejų nuojauta kuždėjo, kad pasilinksminimai gali išsivystyti į kažką nekontroliuojamo. Tiek to, po vieną bokalą. Už dviejų blokų įsikūręs baras pasirodė esąs tikra undergraudinės publikos prieglauda. Nuo pankų iki transvestitų, taip sakant. Mažyčiam kambarėly už užuolaidų slėpėsi būrėja, virtuoziškai maišanti taro kortas. Savaime suprantama, mergos susigundė išsiburti. Nežinia, kiek tiesos visame tame aiškiaregystės seanse buvo, tačiau panos liko patenkintos. Pradžioje gėrėm alų, po to kalėme tekilos šotus užsigerdami alumi. Pradėjom kraipytis raitytis pagal hiphopo ritmą. Vėl šotai. Galiausiai kokteilis. Galvelės apsisuko kaip reikalas. Dainuodami grįžome į namus. Lipdama laiptais į trečią aukštą Vaida susizgribo, kad paliko bare megztinį. Savo mėgstamiausią, dryžuotą. Su Kaili grįžo atgalios. Neberado. Turbūt labai pritiko kažkuriam pankui į kolekciją. 10 03. Nebūtina ir sakyti, kad rytas išaušo šūdinas. Metro atsitiktinai susitikom su Valentina – studijuoja politologiją "The New School". Iš Ekvadoro. Vis dar alsuodamas vakarykštėmis alaus mielėmis pergyvenau romantinį pakilimą: prisimerkęs žiūrėjau į tobulą Valentinos šypseną, į žalsvas akis. Galvoje nevalingai išplaukė mintis: po to jie pergulėtų, darytų tai ramiai ir protingai, kaip du suaugę žmonės, be iliuzijų. Vienintelis dalykas, kas nėra iliuzija, tai bendras kūno silpnumas šią akimirką, liūdnai pagalvojau ir nusispjoviau ant grindinio. Palydėjau Vaidą iki darbo Rytų 28 gatvėje, o pats nusliūkinau iki Centrinio parko. Perėjau jį išilgai ir išlindau Harleme. Keturios valandos atkaklaus žingsniavimo savo gerą darbą atliko - stebuklingai išgijau. Bet tik ne nuo romantikos. Kad atšvęsčiau dalinę pergalę, krautuvėlėje nusipirkau didžiulę alaus skardinę po 99 centus (stebuklų stebuklas tokiame brangiame mieste), maskavimosi sumetimais perpyliau skystį į gertuvę, ir sėdėdamas ant suoliuko parke nekaltai išgurkšnojau. Nuvažiavau pas Vaidą į darbą. Liftu užsikėliau į devintą aukštą, kur buvo įsikūręs visas biurų avilys. Ofisiniai proletarai, kaip pasakytų Pelevinas, dūzgė daug tyliau negu įprastai turėtų. Vis dėlto penktadienio popietė. Bendrame poilsio kambaryje buvo kranas, iš kurio galėjai prisipilti nemokamai alaus. Milžiniškame keturių aukštų "Strand" knygyne nusipirkau atsiminimui medžiaginį maišelį knygoms su „New Yorker“ piešinuku. Apėmė švelni melancholija. Rytoj palieku Niujorką. Kad išsiskyrimo būtinybė nebūtų tokia skausminga, užsukome į tailandiečių restoraną paskanauti kario su vištiena. Tikrai aštrus. Visgi nesikuklinsiu ir pasigirsiu - mano paties daromas nėra kažkuo prastesnis.   

10 04. Kėliausi 6 AM. Atsisveikinau su svetingąja Vaida, visų geros valios žmonių drauge. Prieš penkias dienas įsimintu maršrutu nusigavau į LaGuardia oro uostą. Iš Niujorko ruošiausi skristi į Indianapolį (Indianos valstija) aplankyti savo vienintelio bičiulio Amerikoje Gedimino. Lėktuve prie manęs prisėdo pagyvenusi dama. Iš tolo suriko man: Lucky guy! Dėl savo laimės niekada nesiginčiju. Įteikė man raktų pakabuką su gumine nupešta višta. Kiek supratau, priklausė kažkokiam pagyvenusių damų klubui, susijusiam su viščiukais. Pasirodo, važiavo ji su savo seserimis į brolio vestuves. Nežinia kelintą kartą jis ten ženijasi, bet pati dama buvo optimistė – gal šį kartą viskas bus gerai. Ir aš to paties palinkėjau. Gediminas pasitiko mane oro uoste. Po dešimties metų gyvenimo svajonšaly (laimėjo žalią kortą) pagaliau nusipirko pirmą savo namą. Taip sutapo, kad atvažiavau aplankyti jo per pačias kraustynes. Nuvažiavome į buvusius apartamentus dar kai ko iš likusio užgyvento turto paimti. Prigrūdom pilną automobilį. Visai netoliese buvo įsikūrusi alaus darykla. Tiek metų (7?) nesimatę tiesiog privalėjome užsukti ir susitrenkti bokalais už susitikimą. Pirmiausiai prisėdome prie baro ir užsisakėme drumzlino nefiltruoto IPA. Ko gero, pats skalsiausias indiškas elis, kokį tik teko gerti Amerikoje! Prigriebėme kelis ąsočius išsinešimui. Naujasis Gedimino namas gana tolokai nuo pagrindinių susisiekimo arterijų. Žodžiu, kažkas panašaus į mūsų kaimą. Pats namelis amerikietiškais standartais ne per didžiausias, bet ploto aplink į valias. Galima bus drąsiai pavasarį didžiulį daržą užveisti. 10 05. Nuvežė mane Gediminas į Shades parką (originaliai vadinosi Shades of Death, bet tokiu grasiu pavadinimu nebent metalo muzikos gerbėjas džiaugtųsi). Pažiūrėti ir pafotografuoti kanjonų. Aišku, nėra jie didieji, tačiau nieko anksčiau panašaus nebuvau regėjęs. Žengėme upelio dugnu, užvertę aukštyn galvas. Nepaisant to, kad jau buvo spalio mėnuo, medžių lapai neskubėjo keisti spalvų. Po dviejų savaičių čia bus dar gražiau, patikino Gediminas. Po dviejų savaičių aš būsiu dar kažkur kitur, atsidusau. Bet nuotaika nė kiek nepaprastėjo. 10 06. Nulėkėm pasižvalgyti po Indianos sostinę Indianapolį. Centrinėje aikštėje, kur stovi monumentas kareiviams ir iš kurios, sakoma, gatvės šakojasi į visas Amerikos puses, sutikom miesto merą. Su savo mikrofonais ir kameromis jį buvo apstojęs būrelis žurnalistų. Nedrįsome kištis. Gal kažką protingo kalba. Prasukom pro kapitolijų, to paties mero buveinę, kol galiausiai pasodinome savo fizinius kūnus labiausiai tikėtinoje vietoje – Rock Bottom restorane-alaus darykloje. Elis, o vėliau kvietinis alus susilaukė mūsų didžių pagyrų. Kad nepasirodytume besą ribotoje erdvėje įstrigę bičiuliai, užklydome į dar vieną panašaus pobūdžio užeigą. Scottys‘s Brewhouse. Su puikiu lozungu. Think globally. Drink Locally. Tą nieko neraginami ir padarėm. 10 07. Visą dieną pila lietus. Sėdime namie, žiūrime filmus. 10 08. Nuostabi saulėta diena. Apsilankėme kitame parke. Turkey Run. Dar įspūdingesni kanjonai. Dar tvirčiau spaudžiu fotoaparatą rankose, dar drąsiau žvelgiu pro akutę. Kartu ir daug daugiau lankytojų. Beje, vertėtų paminėti, jog Gedimino žmona Agnė savo automobiliui pasirinko vardinį numerį. LIETUVA. Vis dėlto viena amerikietė šį brangų mums visiems žodį iššifravo ganėtinai originaliai. Lie-t-u. Išeitų: meluoju tau. Taip ir paklausė: kodėl meluojat man? Sunku kažką ir beatsakyt. 01 09. Sėdžiu pas Gediminą ant sofos. Skaitau Sigio Parulskio „Murmanti siena“. Radau namų bibliotekėlėje. „Tavo siela pasodinama ant metalinio kibiro, su skyle dvasiniam užpakaliui, ir laikas ima kaitinti tą kibirą, po jį blaškosi likimo žiurkė, o dar geriau – Vėžys, ir jie anksčiau ar vėliau įlįs į tavo sielos šiknaskylę, į labai dvasingą ir dorą šiknaskylę, o tu jau būsi miręs iš baimės dėl nežinomybės...“ Hm, kažko neramu pasidarė. Nors ne, kaip tik atvirkščiai. Po NYC svaiginančio beprotiško tempo ir minios galybės vėl pergyvenu ramų periodą. Dalyvauju (prisidedu) prie daiktų perkraustymo į naujuosius Gedžio namus. Beveik viskas baigta. Rytoj autobusu išvažiuoju į Čikagą, o toliau kelionė traukiniu į Mineapolį. Vėl kažkoks gumulas po skrandžiu. Tokia ta nerami keliautojo sielos būsena. Vis dėlto Sigis not lie-t-u. Per patį vidurdienį pasirodė Rimantas. Nors jau perkopęs septintą dešimtį, atrodo puikiai. Žvalus ir jaunatviškas. Kaip tikras Amerikos lietuvis. Lietuviškai kalba taip pat sklandžiai, bemaž be akcento. Ir šiaip geras žmogus. Atsinešė savo gamybos antpilėlio su medumi ir įvairiausiais prieskoniais. Saldus ir stiprus. Pakalbėjom apie dabartinę padėtį Lietuvoje. Gins mus NATO, jei užpuls rusai? Pasikepėm dešrelių, grįžusi iš darbo Agnė orkaitėje folijoje patroškino lašišos. Prisikirtom kaip bajorai. Be antpilėlio primaišėm alaus bei kažkokio saldaus kokteilio. Pasijuto visiems. Rimantas vis dar pakankamai stipriai laikydamasis ant kojų išvažiavo. Gediminą pagavo darbinis įkarštis: sėdo ant traktoriuko ir ėmė veją aplink namą trumpinti. Aš tiesiog kvėpavau grynu oru. Pasirodo, sumaišiau autobuso bilieto laiką. Vietoj 9:20 AM buvau užsisakęs 9:20 PM. Neatkreipiau reikiamo dėmesio į raideles. Laimei, pavyko pasikeisti. Atsisveikinau iš vakaro su gerąja Agne. Ji keliasi į darbą labai anksti – 4 AM.

10 10. Naktį prastai miegojau. Ir ne vien tik nuo alkoholio mišinio. Kelioninis jaudulys. Kažko per daug paskutiniu metu jaudinuosi. Atsikėliau šiek tiek skaudančia galva. Su miego trūkumo drebuliu. Nuvažiavom su Gedžiu į Indianapolį. Sulaukėme dviaukščio Megabus ekspreso. Prilipo pilnas autobusas amerikonų. Vairuotojas varė pakankamai greitai, nulėkėm į Čikagą per 3 valandas. Visai šalia stūksojo Union Station, tereikėjo pereiti gatvę. Turėjau prasitrinti stoty 2 valandas. Sustatė visus keleivius didžiojoje salėje ir vorele nuvedė į vagonus. Nacionalinė keleivių pervežimo korporacija AMTRAC. Didžiuliai dviaukščiai vagonai. Mane pasodino lower level, t.y. pirmame aukšte su ypatingai plepiais amerikonais: 4 pagyvenusiom damom, viena pusjaune juoduke, vienu storu diedu ir viena ~30 metų bandžą besitampančia ir grojančia hipe. Išpasakojo vienas kitam bene apie visą savo gyvenimą. Kaip kitur, taip ir čia: dramų daugiau negu džiaugsmo. Pravažiavus Milvokį pradėjo temti. Kol pasiekėme Misisipės upę, už lango buvo aklina naktis. Šiek tiek gaila, girdėjau, labai gražūs vaizdai atsiveria. Traukinys šiuo rašymo momentu sustojo. Po 10 min. vėl įsibėgėjo. Reikia tikėtis, Mineapoly būsim laiku. 10 PM. (Nebuvom, vėlavom 1.5 valandos). Atvažiavusi manęs parsivežti vargšė Rita turėjo tiek pralaukti stotyje.
10 11. Rami diena. Ilsiuosi po kelionių. Naktį buvo didžiulė šalna, nušaldė lauke visus dar likusius pomidorus ir aitriąsias paprikas. Tad drąsiai galiu skelbti salsų sezono uždarymą. Nuvažiavom į Mineapolį pasivaikštinėti po Skulptūrų sodą. Kaip ir reikėjo tikėtis iš pavadinimo, tikrai daug visokiausių skulptūrų, ten taip pat stovi ir miesto simbolis – šaukštas su vyšnia. Apėjau aplink Walker šiuolaikinio meno centrą. Daug Mineapoly menininkų, girdėjau. Netikėtai išsikrovė fotoaparato baterija. Pravažiavom pro Mineapolio dangoraižius. 10 13. Graži diena. + 18 laipsnių Celsijaus. Garaže užsiveisė voverės. Ruošiasi sau gūžtą žiemai,  krauna į plyšius riešutus. Džonas suka galvą, kokiu būdu jas išginti laukan. Atnaujinau ryškiai užsitęsusį „Džentelmenų“ skaitymą. „Gandai ir laikraščių skaitymas nepadaro mūsų nei protingesniais, nei labiau trokštančiais žinių – greičiau mes visą laiką norime girdėti patvirtinimus, o ne būti stebinami – visa tai tampa beveik komiška.“ Nusijuokiau sau į kumštį.

10 16. Išsiruošėm į fazanų medžioklę. Palei Džono fermą. Susitikom su Rodžeriu ir jo bičiuliu Filu. Vyrams pasikuitus prie medžiotojų stebėjimo bokštelio, nudūmėm į Džono tėvo vasarnamį permiegoti ir pailsėti prieš medžioklės išbandymus. Iš pat ankstyvo ryto Džonas su Tumu išmovė į ančių medžioklę. Nesupratau bajerio – sieninis laikrodis priešais mane rodė 9 AM. Kad ir be jokio entuziazmo, bet irgi atsikėliau. Džonas sako man: gulkis, dar tik 6. Piktai pažiūrėjau į laikrodį su melagingais parodymais ir atsiguliau. Papusryčiavome. Grįžo Džonas su Tumu ir 3 negyvom mažikėm antim. Tokios net iškamšom netiktų. Susiruošėme medžioti fazanų. Diena buvo apsiniaukusi ir stipriai vėjuota. Pirmiausia sustojome prie public medžioklės plotų. Likau sėdėti mašinoje, kol oranžinėmis liemenėmis pasidabinę medžiokliai išsisklaidė per atstumą ir nubrido per aukštą žolę su savo šratais užtaisytais šautuvais. Jų priekyje išdidžiai bėjo Triksi, turėjusi „kilnoti“ žolėse besislapstančius paukščius. Deja, vyrai nieko nenušovė nei public,  o vėliau ir private fermos plotuose. Aš mintyse piktdžiugiškai sutryniau rankomis. Tikrai nesu tokio sporto fanas. Grįžę į vasarnamį medžiokliai griebė meškeres ir puolė į Spirito ežerą. Toks mat ritualas. Suvažiavo likę medžioklės projekto dalyviai: veterinorius Deivas ir Džono bendradarbiai Skotas su Gilu. Po žvejybos ritualo prasidėjo Džono kulinarinis šou ir įvairių stiprių gėrimų ragavimas. Filas papasakojo apie savo verslą: gamina jis dirbtinį kraują. Reikia jo mat įvairiems medicininiams bandymams. Gaila, kad ne Holivudui. Matyt, išsiverčia anie ir pomidorų sultimis. Vėliau Gilas su Filu ėmė įsikarščiavę filosofuoti, o tai bet kokiu atveju baigiasi vienodai: abu kaip reikalas prisišniojo ir kitą dieną ilgai skausmingai pagiriojosi. 10 18. Dviem ekipažais nuvykome į veterinoriaus Deivo sodybą. Kol chebra vaikščiojo po pievas dairydamiesi slapukų fazanų, aš palaksčiau kalvotomis apylinkėmis. Netgi sugebėjau vieną koją į griovį įkišt ir sušlapt. Medžiokliai vėl nieko nenušovė. Vėl aš mintyse džiugiai kvatojausi. Išsikėlėm pikniką gamtoje. Vėliau šauliai nutarė išbandyti savo akių miklumą – pasikeisdami tai vienas, tai kitas su specialiu aparačiuku sviesdavo į viršų molinę lėkštelę, o likę pyškindavo. Deivas pamokė mane pagrindinių šaudymo iš pompinio šautuvo gudrybių. Kojas plačiai, šautuvo buožė stipriai prispausta prie peties, kad nešokinėtų nuo atatrankos, suvedi taikiklius. Šoviau, ir berods iš 15 šūvių į vieną lėkštę pataikiau. Pasnaudėm ant pievutės priešais saulutę. Vėl nudardėjom į public area roosterių pavaikyti. Aš vėl likau mašinoje. Skaičiau Don DeLillo Falling man. Saulei gražiai leidžiantis ir nudažant prerijas auksine spalva, stvėriau fotiką ir iššokau iš treko. Man užtrenkus dureles ėmė mašina ir išleido tris trumpus pypt. Užsirakino, o rakteliai tai juk švarko kišenėje viduje. Džonas man juos įteikė, kad pasaugočiau. Nepasaugojau. Teko paskui Džonui ilgai lūkuriuoti prie treko, kol atvažiavo specialistas (buvo sekmadienis, todėl specialistas ramiai leido vakarą su šeima, ir še tau kad nori, lietuviai siautėja) ir mechanišku būdu atidarė dureles. Pavėlavo Jonas į naktinę žvejybą. Vakarinės vaišės ir toliau susidėjo iš gausių mėsos patiekalų: viską vainikavo troškinti orkaitėje rūkyti kiaulės šonkauliai su bulvių koše ir kukurūzine saldžia duona. 10 19. Rytą paskutinį sykį išlėkė vyrai į fermą nepatikliųjų fazanų paieškoti ir pamėginti juos įtikinti, kad leistųsi nušaunami. For fun. Ko gero, medžioklės dievai buvo rimtai kažkuo kitkuo užsiėmę, todėl niekas jokiu laimikiu taip ir negalėjo pasigirti. Net aš mintyse pavargau kvatotis. Išsiskirstė medžiokliai kas sau visomis Minesotos kryptimis. Kad ir be laimikio, bet maloniai vyriškai pailsėję.

10 26. Sekmadienis. Nulėkėm su Rita į Mineapolį, į vietnamiečių užeigą. Didžiulė salė prigrūsta žmonių. Kaip ir reikėjo tikėtis, dauguma azijiečių. Užsisakiau sriubos su makaronais ir jautiena. Aštrios. Aišku,  mieliau būčiau užsisakęs su krevetėmis, tačiau norėjau išbandyti būtent aštrią. Atnešė didžiausią dubenį. Vietnamiečiai tampa amerikiečiais. Nepasirodė pernelyg aštri, todėl magaryčiom įsidėjau pjaustyto jelapeno. Ot, tada ir pasijuto, net bubis iš nosies nuo karščio ėmė tekėt:) Neįstengiau suvalgyti, lietuviui per daug. Užsukom į šalia esančią azijietišką grocery parduotuvę. Deja, neradau visko, ko norėjau. Paprašiau Ritos, kad nuvežtų mane pažiūrėti į didžiausią Amerikoje Mall of America prekybos centrą. Pastatė jį netoli Mineapolio dėl to, kad Minesotoje nėra mokesčių aprangos prekėm ir pan. Neįsivaizduojamai didžiulis gargaras, vien daugiaaukščiai garažai prilygsta Šiaulių Akropoliui. Bet žmonių viduje nedaug. Puikus saulėtas oras lauke, net amerikiečiams ant šopingų nesistoja. Pasirodo, mole yra net atrakcionų parkas. Marshall parduotuvėje nusipirkau storų kojinių žiemai. Vakare su Ritos šeimyna darėm fotosesiją. Nori turėti nuotraukų kalėdiniams sveikinimams. Keli kadrai gavosi visai nieko. Vakarienei kalakutas. Visas. Čirškinosi specialiame kepimo aparate apie 4 valandas. 10 27. Raunu piktžoles nuo agurkų daržo. (Aną savaitę susitvarkiau su pomidoriniu.) Reikia paruošti dirvą rudens arimui. Energijos ne fontanai, bet diena nuostabi! Per pietus prisikirtau rūkyto fazano su alyvuogėmis, marinuotomis paprikomis ir fetos sūriu aliejuje. Grįžęs iš darbo Jonas iškepė žuvies: menkės ir šaldytos mūsų dar vasarą Green ežere pagautos. Ech, gerai! 10 28. Oras pasikeitė visiškai! Kažin ar bebus +10. Vėjas didžiulis, vakare pradėjo krapnoti. Nebe kokie darbai lauke. Pirmą kartą užkūrėme židinį pirmame aukšte. Dega, nepriekaištinga trauka, malonu sėdėti ir spoksoti į liepsnas. Mano viešnagės Amerikos žemelėje paskutinę savaitę švogeriukas nepasišiukšlino: bene kasdien vaišino mėsiniais patiekalais: žuvis, troškintas vyne ir grietinėlėj fazanas, NY steikas. 10 30. Rytoj Helovinas, todėl vakare ištvirkavom su moliūgais: prapjovėm viršų, traukėm lauk sėklas, raižėm užrašus ir piešinius. Pirmas mano gyvenime drožtas moliūgas:) 10 31. Su Rita nuvažiavom į liqour parduotuvę užsipirkti burbono lauktuvėms. Be lauktuvių manęs niekas nelaukia;) Wild Turkey 101 ir Maker‘s Mark 46. Temstant uždegėm prie namo išskobtus moliūgus. Pasigrožėję nuvažiavom į labiau apgyvendintus rajonus. Lydėjom vaikus, kol jie raganiškai apsirengę baladojosi į kaimynų duris ir tiesiog unisonu surikdavo trick or treat! Už tokius nesudėtingus veiksmus gaudavo saldainių. Net Jakobas pilną maišą prisirinko, vos bepakėlė. Ką jau bekalbėti apie saldainių maniakę Stelą. Grįžus į namus Džonas pavaišino paskutiniu kokteiliu su mano geruoju bičiuliu Džaku Danieliu Single Barrel. Kritau miegoti, nors dėl artėjančios kelionės nelabai sklandžiai miegojosi. Bet tai jau iki ašarų pažįstama. 

11 01. Kėliausi apie 7 am. Greitai įkaliau kavos, užvalgiau blynų (be didesnio apetito) ir atsisveikinau su Džonu bei Stela. (Su Greta atsisveikinau vakar, ji paliko miegoti pas draugę.) Ačiū už kompaniją, trumpai sakant. Įkrovėme į senutę Hondą lagaminą (sudėjus burbono butelius vos bepakėliau) ir išlėkėme su Rita į Čikagą. Viskonsine sustojome degalinėje įsipilti degalų (tuomet kainavo 3 doleriai už galoną). Pasiekėme Čikagą po maždaug 7 valandų. Keistai neklydinėdami iškart susiradome savo viešbutuką. Buvo apie 3 PM. Tik prisiregistravom ir tekini nuskuodėm į metro stotį. Suspėjom pačiu laiku, nes šeštadieniais traukiniai važiuoja tik kas 2 valandas. Per 30 minučių atsidūrėme centre. Oras pasitaikė grynai čikagietiškas – vėjuotas ir žvarbokas. Buvau susidaręs visą apžiūrėti vertų pastatų sąrašą: aukščiausias Čikagoje Wills centras, prekybos rūmai, Grand ir Millenium parkai, Viešoji biblioteka, vandens bokštas. Tiktai pamiršau galutinę stotelę – Šiuolaikinio meno muziejų. Bet jau buvo tamsu, todėl atleistina. Vis dėlto gražus tas Čikagos centras. Žinoma, daug kartų mažesnis negu Manhetenas, todėl ganėtinai iščiustytas. Kojoms darbo taip pat pakako. Galop sušalom. Radom vietelę pube/restorane. Išgėrėm nepaprastai skanios IPA, sukirtom po burgerį su lašiša. 10:35 PM traukinuku grįžom į viešbutį. Įsijungiau TV, bet greitai nulūžau patogioj lovoj. 11 02. Aišku, atsibudau ne itin pakilios kelioninės nuotaikos. Tad galėjau daryti prielaidą, kad trys mėnesiai viešnagės JAV man dar neprailgo. Tiktai aplinkybės vertė nutraukti užsitęsusias atostogas ir kuklių hedonistinių poreikių tenkinimą. Sočiai papusryčiavome. Rita susisiekė su savo sena pažįstama iš Čikagos laikų Aušra. Linksma moteris. Užsikrėtusi maratono dvasia. Ne tik užsikrėtusi, bet ir bėgioja. Važiavom su ja kokias 45 min. iki „Kunigaikščių užeigos.“ Kaip tikri lietuviai užsisakėm balandėlių ir duonos su sūriu. Taip sutapo, kad būtent šiandien Niujorke vyko maratonas. Ištardžiau Aušrą apie visus tokios rūšies renginius. Prestižiškiausias Bostono, bet nėra taip lengva į jį patekti, reikia praeiti kvalifikaciją. Grįžę atgal prie viešbučio išsiskyrėme su lietuve Amerikoje. Išsiregistravome. Po to ilgai nuobodžiai važinėjome po priemiesčius ieškodami marketo, kur Rita galėtų nusipirkti kanadietiško bekono (Jonas jį ypač mėgsta). Galop radom, bet sugaišom daug laiko, todėl teko visu greičiu skusti į O‘Haros oro uostą. Iš 5 terminalo traukinuku nuvažiavom į 1 terminalą. Ten ilgokai užtrukom, nes niekaip nenorėjo aparatas prisičekinti, neskanavo mano lietuviško paso. Čemodanas irgi turėjo 6 svarų viršsvorį. Skaudančia širdim teko iškrauti mano paties gamybos salsą, kelias knygas, dar kai ką perkelti į tašę, kurią nešiausi su savim. Vos bevaliojau ją pakelti. Eidamas prie security posto greitai, kad nespėtų užimti graudulys, atsisveikinau su nuostabiąja sesute Ritute. Jai nusimato 7 valandų grįžimas namolio tamsoje. Įlaipino į Boeingą. Teko vieta prie pat tuliko. Paskaičiau knygą per E-skaityklę (dar vienas brangus prisiminimas iš kelionės), paskui bandžiau miegoti. Gal kokias 5 minutes ir buvau atsijungęs. Taip ir neužsigeidžiau į tuliką per visas 8 skrydžio valandas! O juk buvo jis taip patogiai arti!

11 03. Šiuo momentu sėdžiu ir rašau iš Briuselio oro uosto A vartų. Kol kas nežinau, koks tikslus maniškio lėktuvo vartų numeris. Skrydis po trijų valandų. Praneš prieš valandą. Dėl miego trūkumo ir juostų skirtumo jaučiuosi kažkiek išplaukęs. Kaip nors ištversiu. Nepilnos trys valandos skrydžio, ir aš Rygoj. O ten Levis lauks. Pasistatęs mašiną atokioje aikštelėje. O dabar pasistiprinimui suvalgysiu iš lėktuvo išsineštą bandelę. Be mėsos.