07 07. Trečias kartas Amerikoje! Po labai išsitęsusios 26 valandų kelionės - poros persėdimų, laukimo oro uostose - du ištvermingieji keliauninkai - Darėnas ir mama Tauginienė - atsiradome sesers-dukters Ritos namuose. Bet tebūnie iš pradžių. Lėktuvas iš Amsterdamo į Mineapolį vėlavo 2 valandas, taigis vietoj 8,5 val. tupėjimo gavosi 10,5 val. Bet vis tiek ne į Sidnėjų. Sidnėjus bus kitą kartą. Vaikydamas nuobodulį ir bandydamas nuo paties savęs nuslėpti subinės merdėjimą, peržiūrėjau net tris amerikietiškus filmukus originalo kalba. Animacinį "Lego. Betmenas", čia viskas aišku; pusiau melodramą apie piktą bobą, kuri prieš pat mirtį virto pusiau gera, čia irgi viskas aišku; pusiau trilerį, pusiau dramą paaugliams, kaip nereikia tyčiotis iš kitaip mąstančių ir atrodančių, čia irgi viskas aišku. Subinę šiek tiek apgavau. Nesistebiu. Netgi patikros poste JAV sienų saugumo pareigūnas prie manęs baisingai nepriekabiavo - tiktai tris kartus pažiūrėjo į mano pasą, kaskart suspaudydamas kažką kompiutery, pasitikslino mano ocuppation (rašau knygas, TV ir medijai, žodžiu, nekaltas freelanceris) ir uždėjo antspaudą visam numatytos viešnagės laikui iki rugsėjo 30 dienos. Rita oro uoste jau buvo mūsų užsilaukusi. Džiaugsmingai apsikabinome. Trečias kartas Amerikoje! Parvykę į namus dvarponio Džono neradome: su vaikais ir šuneliu Triksi buvo iškeliavęs į koledžo draugų kasmetinį susitikimą. Gal ir gerai. Ramiai sau pasigrilinom ant dujinio griliaus laukinės lašišos, gurkštelėjome kalifornietiško pinot noir vynelio. Atsiguliau į lovą, ir nusmigau kaip akmuo.

07 08. Vis dėlto aštuonių laiko juostų skirtumas pakišo koją - nei šiaip, nei anaip atsibudau 5 ryto vietos laiku. Kantriai besivartydamas lovoje sulaukiau aštuonių, mintyse nesiliaudamas džiaugtis, kad aš trečią kartą Amerikoje! Atsikėliau. Rita su mama Tauginiene jau irgi buvo ant kojų. Pasitaisiau stiprios kavos. Galvoje ir smegenyse laiko juostų skirtumai vis dar zvimbė, bet aš nesijaudinau. Papusryčiavome ir išsiruošėme šopintis. Kaip kitaip. Kholsuose nusipirkau dvi maikes. Vieną su palmėmis, kitą su Authentic Whiskey Barrel Aged užrašu. Kaip kitaip. Walmarte irgi nieko doro neradom, gerai kad užsukom į Costco didmenos prekybcentrį, ten ne tik haiking kedus netrukus nusimatančiai kelionei į Yellowstone parką nusipirkau, bet ir visą vežimą įvairiausio maisto prisikrovėm: bekono, samosų, bananų, vyšnių, bulvių ir t.t. Apie mamą Tauginienę nieko nesakysiu. Grįžę į namus pasigaminom solidžius pietus su pirktinėmis samosomis ir avinžirnių užtepėle. Oras tą dieną išpuolė nuostabus, +28 laipsniai ir jokio didesnio drėgnumo. Vakare nuvykome į netoliese esantį Excelsior miestelį prie Minnetonka ežero. Amerikiečių aplink šmirinėjo galybės, visi džiaugėsi puikiu vakaru. Į prišvartuotus komercinės paskirties laivus lipo išsipusčiusios jaunos amerikietės, gali būti, lipo ir vaikinai, bet aš į juos nežiūrėjau. Suvalgėm ledų su walnut riešutais, užsukom į Excelsior alaus daryklą, išlenkėm po bokaliuką. Grįžom prie ežero, prisėdom ant suoliuko. Kaip tik virš ežero kilo didžiulė mėnulio pilnatis. Telefonas savaime atsidūrė rankose. Klikt, ir vaizdas amžiams (arba beveik) įamžintas.

07 09. Vis dėlto aštuonių laiko juostų skirtumas pakišo koją - nei šiaip, nei anaip atsibudau 5:30 ryto vietos laiku. Ir kad beužmigčiau! Prasivarčiau pusvalandį ir pasakiau sau: gana! Išsiverčiau iš lovos, įjungiau kompą ir ėmiau draugams Lietuvoje sveikinimus iš Amerikos, Minesotos, rašyti. Taip ir aštuonios atėjo. Naktį iš savo koledžistų susitikimo grįžo švogeris Džonas. Su vaikais, bet be Triksi. Paliko ją pas savo tėvus. Anksčiausiai buvo atsikėlusi Ritos vidurinioji dukrelė Stela - minkė savo tabletę. Priėjau visai nesislapstydamas, net akių nepakėlė. Pamojavau delnu, krūptelėjo. Pasakiau hello, ji atsakė, ir vėl susmeigė reikšmingą žvilgsnį į tabletėje judančius kibernetinius personažus. Lyg ir nebūtume dviejų metų nesimatę! Taip paprastai ir reiktų į viską žiūrėt, tik gal be kibernetinių personažų! Besitaisant kavos įlindo į virtuvę Džonis. Susivėlęs, aiškiai neišsimiegojęs, bet pasiryžęs nagais dantimis kibti į žemės ūkį. Greitai užkandom pusryčius. Jaunėlis Ritos sūnelis Džeikobas ėmė demonstruoti savo ultra aktyvumą. Dar didesnį aktyvumą demonstravo saulė: įkaito veik iki trisdešimties laipsnių. Ir ta lietuviams nesuvokiama drėgmė. Nelijo apie tris savaites - dirvožemis beveik kaip pelenai. Tikras fermerių galvos skausmas. O ką besakyti apie į bulves įsimetusius kolorado vabalus!

07 11. Intensyviai ruošiamės kelionei į pirmajį pasaulyje nacionalinį Yellowstone parką. Ta proga perskaičiau specialų National geographic numerį, skirtą išskirtinai parkui Yellowstone: The battle for the american west. Ten labiau kalbama apie parko gyvūniją - grizlius, vilkus, elnius vapičius (elk) - ir jų konfliktus su žmonijos pasauliu. Jei žmogus žmogiui vilkas, ką bekalbėt apie to dvikojo plėšrūno požiūrį į vilkus pilkus?

07 12. Išvykome į metų kelionę išsinuomotu Chevrolet Suburban. Tilpom visi septyni žmogeliukai su visu bagažu. Iki tarpinės stotelės Dickinson miestelyje Šiaurės Dakotoje užtrukome aštuonias valandas. Iš abiejų greitkelio pusių mus lydėjo monotoniškas prerijų landšaftas. Gerokai išsekome. Ypač išseko šiknos. Šiknų išbandymo metas. Prisiregistravome viešbuty, susinešėme daiktus. Jau galvojau prigulti ir paskaityti knygą (Donna Tartt Goldenfinch, 730 puslapių), bet ištvermingasis vairuotojas Džonas pasiūlė nudrožti į viešbutuko barą apačioj gurkštelti džino su tonika. Aš, ištvermingasis keleivis, negalėjau tokio pasiūlymo nepriimti. Aplink sukinėjosi lokalai (vietiniai). Atidžiai žiūrėjo Gordon Ramsey šou, kol šis atlikinėjo visokiausius triukus su kiaulės šonkauliais. Po trijų kokteiliukų nuovargį lyg ranka nuėmė. Džonas bandė mane pradžiuginti: rugsėjo mėnesį planuoja kelionę į Kentukį, pasižvalgyti po burbono daryklas. Nelabai juo patikėjau, rugsėjis dar labai toli. Nudrožėme visi pavakarieniauti į šalimais esantį meksikiečių restoranėlį. Maistas nepasirodė labai kokybiškas, ypač mamai Tauginienei, kuri nuo aštrumo ėmė kosčioti ir aikčioti. Bent jau margaritos kokteiliai buvo geresni. Tai dienai išbandymų pakako.

07 13. Papusryčiavome ir išsiruošėme į Teodoro Ruzvelto nacionalinį parką. Nuvažiavome į artimiau esančią pietinę dalį, o ten vizitorių (lankytojų) centre mus informavo, kad šaurinė dalis daug gražesnė. Tokiems pažengusiems estetams tai buvo pakankamas pretekstas nukreipti turistinius interesus į šiaurę. Pakelėje matėsi gausūs naftos pumpavimo agregatai. Džonas papasakojo, kad anksčiau čia buvo kilęs tikras naftos bumas. Privažiavo daugybė žmonių, iškart padidėjo nusikalstamumas, kiti netobulam žmogui būdingi būties paįvairinimai. Vaizdai Ruzvelto parko šiaurinėje dalyje tikrai buvo įspūdingi, ypač slėnis su Little Missouri upe. Tokios pat uolos, kaip Badlands nacionaliniame parke, tiktai labiau apžėlusios krūmais. Šauniai papietavome parke, apsupti badlands reljefui būdingomis kalvomis. Grįžome pro anksčiau paminėtą pietinę parko dalį. Iš abiejų greitkelio pusių pro akis bėgo didingi uolienų raižiniai. Po trijų valandų kelionės nusigavome į Billings miestą Montanoje. Viešbutis pasirodė visai padorus, su baseinu ir burbuliojančiomis hot tubomis. Įkritau į vieną jų ir smagiai paburbuliavau. Pasišnekučiavome su vyriausiąja Ritos dukrele Greta. Protinga vienuolikmetė mergaitė, paklausė, ar man patinka gyventi Lietuvoje, ar labiau norėčiau čia, Amerikoje? Kaip tikras patriotas atsakiau: čia gerai, bet namuose geriausia. Pica į numerį, džinas su tonika į vienkartines stiklines.

07 14. Šįkart prabilus Džonio patriotiniams jausmams nuo Billingo pasukome atgal Šiaurės Dakotos pusėn. Nudardėjome į Little Bighorn Batlefield mūšio vietą, kur pulkininko leitenanto Džordžo Amstrongo Custerio vadovaujamas US Armijos 7 kavalerijos pulkas gėdingai susikrovė malkų nuo vietos indėnų su vadu Crazy Horse priešaky, kuriuos anas pulkas turėjo nuvaryti į rezervaciją. Žuvo virš 270 kavaleristų. Už tai jiems pastatė memorialinį paminklą. Įdienojus temperatūra sukilo iki 103 farenheitų. Ypač tie laipsniai jautėsi išlipus iš mašinos su kondicionavimo sistema. Pavakary pasiekėme Garniers miestelį visai šalia Yellowstone parko ir tuo pačiu Vajomingo valstijos rubežiaus. Buvom išsinuomoję kalnuose trobelę (nuo Garniers iki jos buvo penkiolika minučių kelio), taigi mūsų galingasis Chevrolet Suburban labai pravertė, kol nusigavome į nakvynės vietą. Tyliai aikčiojau nuo supančių vaizdų (medžiais apaugusių kalnų, pakalnių ir slėnių), negalėdamas patikėti, kad ateinančias penkias paras praleisiu tarp tokių grožybių. Trobelė pasirodė tikrai egzotiška, su prie rąstų kolonų prikaltomis raguotomis elnių kaukolėmis ar kaip ten jas pavadintum. Tikras amerikoniškas stilius. Šeimininkė aprodė vidų. Tikrai didelė troba, su visais amerikoniškais patogumais: virtuve, dujiniu griliu, trim miegamaisias, dviem vonios kambariais, net skalbimo ir džiovinimo mašinomis. Nepražūsim! Išsikrovę daiktus nupėdinome prie visai netoliese esančių gardų su arkliais ir mulais. (Štai iš kur tas vėjelio dosniai nešiojamas fresh poop kvapelis!) Paglostėm gyvūnėlius, įkalėm prieš miegą kelias taureles Buffalo trace burbono.

07 15. Iš pat ryto sulaukiau naujienos - mums priklauso valanda pasijodinėjimo tais pačiais vakar matytais arkliais (žirgais?). Esu jodinėjęs tik sykį Kurtuvėnuose: tąkart mane žirgas vos ne du kartus išvertė iš balno. Nuo tol panašių pramogų vengiu. Bet sukaupiau visą drąsą ir pasakiau: OK, lets do it! Drąsa pamažu išsivėdėjo, kai mūsų jojimo grupelės vadovė ėmė pasakoti ir kartu rodyti, kaip reikia užlipti ant arklio, kaip laikyti pėdas kilpose, kaip spardyt gyvuliui šonus, kad jis eitų į priekį, o ne skabytų žolę, kaip tampyti vadžias. Per tą laiką beveik persigalvojau. Vis dėlto sukaupiau visą drąsą, dar sykį riktelėjau OK, lets do it! ir užsėdau. Manasis keturkojis buvo vardu Benas. Pajudėjom glausta vorele. Savaime suprantama, vietovės kalnuose buvo kalvotos. Kilom, leidomės, perbridom upelį. Benas turbūt nedažnai gaudavo paskanauti šviežios žolės, nes pastoviai išsimušdavo iš darnios voros ir imdavo užkandžiauti. Daužiau jam kulnais šonus net išsiviepęs. Gyvulys nenoriai, bet paklusdavo. Vydavosi savo gentainius, kol aš skaudžiai trankydavau kiaušius balne. Galiausiai įpratau ir leidau sau atsipalaiduoti. Dairiausi į šonus, į viršų, gėrėdamasis nuostabiais vaizdais. Pievelėje sustojome nusifotografuoti atminčiai. Kaip kitaip. Priešais mane jojusio svainio Džono žirgo vardas buvo Bilas. Jis kelis kartus garsiai nusiperdė. Like daddy, pakomentavo dukrytė Greta. Po valandos dvidešimt minučių nulipau nuo Beno kreivomis kojomis. Nulipau ganėtinai taisyklingai, nes mūsų miela vadovė pasakė: give me high five. Susidaužėm. Pailsėję po jotynių nutarėm pagaliau apsilankyti Yellowstono nacionaliniame parke. Pirmasis įspūdis įvažiavus pro šiaurinį entrance buvo lygiai toks, koks ir turėtų būti pirmasis stiprus įspūdis - nenusakomas. Ir net nuotraukomis sunkiai įrėminamas. Kalnai upės pakalnės slėniai prerijos kanjonai... Pirmiausiai pasukome prie Mammoth Hot Springs terasų. Bėga vandenėlis per baltus geltonus slenksčius, bet greičiau tas pačias terasas. Žmonių buvo lyg vežimu vežti, bet daugiausiai kiniečių. Jų visada bus daugiausiai. Iš kur tiek daug kiniečių, visada spėliosiu. Gal dėl to, kad jų daugiausia pasauly? Pasukome prie Tower Fall krioklio. Pusiaukelėje pasirinkome vienpusį žvyruotą keliuką, šešias mylias važiavome vienui vieni laukinėmis apylinkėmis. Stabtelėjome pasidžiaugti panorama. Tower krioklys nepasirodė labai įspūdingas, tiesiog krioklys. Grįžome rytine parko puse, kalnai ir uolienos tiesiog varė iš proto. Šiai dienai įspūdžių užteko su kaupu.

07 16. Prasinešėme pro vakarinę parko pusę, pasiryžę susipažinti su gausiais parko geizeriais. Nes juk visas Yellowstono parkas stūkso ant super ugnikalnio: gelmėse kunkuliuoja galingi lavos ištekliai, kurie įkaitina vandenį, o tas su pasiutusiu spaudimu veržiasi į paviršių. Sustojome pasidairyti prie Norris geizerių. Išraiškingai atsidavė sieros vandeniliu. Sako, naudinga sveikatai. Ko nepadarysi dėl sveikatos! Pasiekėme garsųjį Old Faithful geizerį. Išsiveržia kas 91 minutę ar panašiai. Mums pasisekė - iki eilinio išsiveržino buvo likęs tik pusvalandis. Žmonių (kiniečių) gausybė glumino. Nieko nepadarysi, pats liepos vidurys. Galop sulaukėme Old Faithful pasirodymo. Pliūptelėjo į viršų balto garo fontanas. Susijaudinęs net rankomis suplojau. Pasidairėme po Old Faithful Lodge. Didžiausias rąstinis pastatas (viešbutis) pasaulyje, suręstas dar 1904 metais. Šunys nematė tų rąstų, pagavojau ir nepalyginti lengviau atsidusau, mums dingus iš šio nežmoniškai žmogiško šurmulio. Pasukome link Yellowstone ežero, tyvuliuojančio 2,100 metrų aukštyje. Tikriai didžiulis, 32 km ilgio. Pradėjus gurguliuoti pilvams, suradome vietelę prie pat ežero. Ten ir papietavome. Nuokalne nusileidome prie vandens įmerkti kojas. Šalta. Nusitrenkėme prie Yellowstono kanjono. Savaime suprantama, čia mus irgi pasitiko turistų debesynas. Vis dėlto gamtos didybė nustelbė daugiatautį chaosą. Būtent nuo geltonų kanjono uolienų parkas ir gavo Yellowstono vardą. Iš tolėliau matėsi žemutinis Yellowstone upės krioklys. Prie jo taip pat nuvažiavome. Ilgokai leidomės vinguriuotu keliuku prie pat krioklio. Galinga vandens masė krito žemyn, taškydamasi vandens purslais. Kaip ir reikėjo tikėtis, užlipti viršun buvo daug sunkiau. Kaip reikalas suplukau. Laimė, mama Tauginienė nelipo žemyn, būtų tekę bendromis pajėgomis užnešti į viršų. Išvažiavę iš parko  pabandėme pažvejoti (Montanoje) Yellowstono upėje. Tiksliau, pabandė Džonas. (Išsipirko licenziją žvejoti Montanos valstijoje; 80 dolerių). Nesėkmingai. Bent jau vaikučiai išsimaudė, o aš karčiosios iputės pagurkšnojau.

07 17. Atsikėlėme apie 7 ryto, nes laukė ilga kelionė rytine puse į už Yellowstono esantį kitą nacionalinį - Grand Teton - parką. Nuo trobelės iki parko - trys su pusė valandos kelio. Įmantriai tarp kalnų vinguriuojančio kelio, būtų tiksliau pasakyti. Galiausiai prieš akis išniro Tetono (teats - papukai) kalnagūbris su aukščiausiu Grand Teton kalnu, ištįsusiu iki 4,199 metrų aukščio. Pravažiavome šalia Jackson ežero, pora kartų sustojome privalomai fotosesijai su snieguotomis uolienomis. Ilgėliau stabtelėjome prie Jenny ežero. Nudrožėme į įlankėlę, kur kas 15 minučių prie pat Tetonų grožybių turistus plukdė apie 30 galvų talpinantys kateriai. Plaukti prireikė nedaugiau dešimt minučių. Kapitonas Filas pusiau juokais, pusiau rimtai įspėjo, kad jei skęsime, geriau šokti per bortus, o ne per galą, kur varikliai. Stačiu kalnų keliuku užkopėme prie nedidukės upės krioklio. Snieguotos kalnų viršūnės gundė lipti dar aukščiau, gal net iki pat galo, bet mes protingai susilaikėm. Tiktai vanagams pavydėjom, kurie taip aukštai sklandė ir silpnesnį turistą pietums nužiūrinėjo. Grįžome į stovėjimo aikštelę pačiu laiku: ėmė pliaupti galingas lietus. Pasukome atgalios į Yellowstono parką. Pakeliui užvažiavome ant Washburn kalno. Žinoma, ne iki pačios viršūnės. Iki jos (3211 m.) dar buvo bent valanda kelio pėsčiomis. Būtume su Džonu nepabūgę ir užsikabaroję, bet juk vaikai alkani, dinner time čia pat. Atlikome privalomą fotosesiją su parko panorama.
(Mūsų sklandžiam judėjimui erdvėje nuolatos trukdė neplanuoti stabtelėjimai, kai koks nors žioplys pakelėje pastebėdavo bizoną ar elką. Džonis piktai pajuokavo: pamato voverę, ir puola fotografuot, o paskui iškart į FB deda. Ir tai vadinas intelektualiausia rūšis planetoj? Nors į šalikelę mašiną pastatytų.)

07 18. Poilsio diena. Žvejojom upely, tiksliau, žvejojo Džonas. Žvejojo pagal visas taisykles - jei leidimas įsigytas Montanoje, turi žvejoti tik Montanoje. Pagavo septynis nedidukus upėtakius, du vaivorykštinius ir penkis vietinius cutthroat. Išsikepėm ant griliaus. Ant vieno danties, taip sakant, bet skanu! Arklidžių savininkas mus maloniai informavo, kad didesnių tame upelyje ir nepagausi. Papasakojo, kad jau 18 metų nesikalba su savo broliu, kuris irgi turi arklidę visai netoli, tik šiek tiek aukščiau kalnuose, žodžiu, konkuruojanti firma. Kaip pas mus, taip ir Amerikoj! Kalbu apie giminių santykius. Vakare dar kartą užmetėm meškerę, bet greičiausiai upėtakiams nusibodo Džono-žvejo entuziazmui pataikauti, tepagavom dvi. Vakare išsiruošėm į Garniers miestelį paragauti įmantresnių burgerių. Geriausias miestelio restoranas tedirbo iki 9 vakaro. Teko rinktis ne tokį gerą. Užsisakai prie langelio, lauki, kol iškeps, pasiimi ir sėdi prie stalo lauke. Žodžiu, savitarna. Užsisakėm burgerių su bizoniena ir elk elniais. Pirma pamatai, paskui paragauji. Linksmi ir sotūs grįžom į kalnų trobelę jau sutemus. Vaikai smagiai dainavo: We are the team...

07 19. Išsiruošėm į Pietų Dakotą, į Black Hills kalnus. Liūdnomis širdimis palikom svetingąją trobelę. Pasukom dar netyrinėtais Yellowstono plotais, pagaliau pamatėm mešką, juodąją. Perėjo per kelią tiesiai priešais mūsų mašiną. Lamar slėnyje ganėsi bandos bizonų. Tiktai vilkų nesimatė, neabejotinai laukė nakties. Išvažiavom iš Yellowstono su viltimi, kad vėl kada nors čia grįšime. Bet gal ne vasarą, gal geriau rudenį, kai turistinis sezonas šiek tiek atslūgęs. Pasukom Beartooth perėja. Užvinguriavom aplink kalną į 11,000 pėdų aukštį. Įspūdinga Rocky kalnų panorama. Pūtė šaltokas vėjelis, vienur kitur baltavo sniego plotai. Galėjai sniegą paliesti. Paliečiau. Mečiau gniūžtę į vaikus. Pataikiau. Vakarop privažiavome Devils Tower nacionalinį paminklą, keistomis vertikaliomis juostomis gamtos išraižytą didžiulį lakolitinį monolitą. Palaipinėjom Bokšto papėdėje išbarstytais didžiuliais rieduliais. Žmonės kalno fone atrodė apgailėtinais vabalėliais; mes irgi. Sesuo Rita belaipiodama vos neužlipo ant barškuolės gyvatės. Gerai, kad neužlipo, būtų gerai pabarškėjusi. Beileidžianti saulė nudažė bokštą dramatiška oranžine spalva. Pamažu sutemo. Po veik 12 valandų kelionės pagaliau pasiekėm Juodusiuose kalnuose prie Rapid City esančią stovyklavietę.

07 20. Puikiai išsiparpėme ir papusryčiavome. Pasukome pasidairyti po Black Hills. Hills miestelis, Needle Highway, Custer valstybinis parkas. Buvom čia prieš du metus, viskas lyg ir matyta, bet vis tiek smagu ir gražu: neleidom vargšams estetiniams receptoriams nė sekundei atsipūsti. Kaip ir praeitą sykį, palaipiojom saulėje tviskančiomis "adatų" uolienomis. Užvažiavom į Coolidge kalną, užlipom į ugniagesių bokštą. Sustojom papietauti Custer parke, Blue Bell užeigoj, sukirtom po bizonienos burgerį. Mus smalsiai nužiūrinėjo ant sienų kabančios elnių iškamšos. Vienas net atlaidžiai nusišypsojo. Įjungę labiau poilsinį režimą sustojome prie Pactola ežero. Paplūdimys akmenuotas, bet tiek to. Pasimaudėm. Vakare Džonas sumanė išgrilinti cielą vištą. Laukėm varvindami seilę kone dvi valandas. Vis dėlto buvo verta sulaukti. Atsigulėm pilnais pilvais.

07 21. Išvažiavom iš stovyklavietės. Aplankėm Rushmoro kalną su keturiais akmeniniais prezidentais, - visada rūstūs, visada žiūrintys iš aukšto. Iš tolo pažiūrėjom, kaip vyksta Crazy Horse indėnų vado monumento statybos. Per du metus nelabai pasistumta į priekį. Bus, kaip ir prognozavome - niekas iš dabar gyvenančių pabaigtuvių nesulauks. Nuklydom į Badlands nacionalinį parką. Pusiaukelėje sukilo rūkas. Išsiaiškinom, kad dega miškai pietų Montanoje, o vėjas niekadėjas atpūtė smogą. Todėl nenuostabu, kad Badlandų panorama skendėjo rūkelyje. Privažiavome Yellow bounds, geltonus kaubūrius. Išlipom. Tikrai nepakartojami vaizdai. Išdžiūvusio upelio vagoje nuo saulės slapstėsi elnias. Supratau ir užjaučiau. Aš irgi taip daryčiau. Dabar beliko sulipti atgalios į kondicionuotą čevį ir pamažėlei judant bandyti ilgalaikėje atmintyje kuo patikimiau įtvirtinti regimus įspūdžius. Kažkas užsifiksavo, amžiams. Keturias valandas riedėjome iki motelio Mitchell mieste. Nuklibinkščiavom su Džonu į kiniečių restoraną, užsisakėm išsinešimui maisto, o kol laukėm, išgurkšnojau buteliuką kinų alaus. Turėjo šiokį tokį specifinį skonį, pliusas Kinijai.

07 22. Pakutinės keturios valandos kelyje iki namučių Chaskoje. Per radiją pasakojo apie garsų maniaką amerikoną, nukilinusį 49 prostitutes. Šiai (pasak paties maniako žodžių "negalėjau nežudyti") veiklai pažymėti kažkoks veikėjas sukūrė komiksus. Buvo sunku apsispręsti, kas geriau, ar šis pasakojimas, ar dar sykį klausytis vaikams baisiai patinkančio vasaros hito Despacito su Luisu Fonsi ir Justinu Byberiu. Nutariau, kad gal ir per greit tą maniaką sugavo, būtų galėjęs dar kelis papildomus prostitutus į kolekciją įsidėti, kad eterio neterštų. Įvažiavęs į Minesotą Džonas skėlė džiouką: "Minesotoj yra du sezonai - žiemos ir kelių tvarkymo." Nesugalvojau nė menkiausio argumento šiai minčiai užginčyti. Netgi nusijuokiau. Kad daug daug pamatėm, ir įveikę geras 4000 mylių laimingai grįžom.

Toliau seks lakoniški punktai su datomis priešaky, nes būdamas vietoje tingėjau plėstis, o vėliau dar labiau aptingau. Bet juk niekas nesupyks, apie kasdienišką amerikonų gyvenimą kasdieniškai ir reikia rašyt.

07 27. Apsilankėm su Džono draugeliu Džefu hipodrome. Bestebėdamas žirgus išgurkšnojau 3 bokalus Summit Saga IPA alaus. Žirgai į mane nekreipė jokio dėmesio, džokėjai taip pat. Likau viešnage patenkintas.

07 29. Pusantros valandos kelionė į Oronoco miestelį (vis dar ta pati Minesota), į sesers uošvių - svainio tėvų - 50 vedybų auksinį jubiliejų. Daug kartu atkentėta. Į siurprizo pokylį (tėvai apie jį nieko nežinojo) susirinko kone šimtas vyresnio amžiaus diedų ir babcių. Ne visi iškart, rotacijos principu. Džonas buvo prikepęs prigrilinęs prirūkęs įvairiausių mėsgalių, mes su mama Tauginiene supjaustėm kibirą baltosios mišrainės. Valgė amerikonai mėsgalius, paragavo ir mišrainės. Vis dėlto pusė kibiro parsivežėm atgalios į namus. Kelias dienas patys valgėm, vėliau vištas šėrėm. Džiaugėsi vištos žaliaisiais žirneliais ir įrūgusiu majonezu.

07 31. Pirma marinuotų agurkų partija. Agurkai buvo susodinti dviejose vietose. Viename darže prie skladų jie labai nenorėjo augti, Džonas turėjo net du kartus užsispyrėlius persodinti. Ten derlius visą vasarą bus daug kuklesnis. Kitame darže prie kukurūzų agurkai buvo daug vešlesni ir derlingesni. Iš ten daugiausiai ir sėmėmės medžiagos vakavimams.

08 04. Vietinių lietuvių susirinkimas mūsų namuose. Iškepiau picą. Labai gerai, nes vietiniai lietuviai tikrais amerikonais bando tapt - susinešė tik desertus ir vaisius. Smagiai pasišnekėjom, išgėrėm vyno, alaus, užsrėbėm šaltibarščių. Paragavon firminio mamos Tauginienės tortuko. Prisiminiau kelias vietinių lietuvių bandymo tapt amerikonais istorijas: vieno mama apsiženijo už amerikono fermerio, atsikraustė į Minesotą, jos sūnus irgi atsikraustė iš paskos su dviem saviškiais sūnumis, dabar veisia jaučius, juos humaniškais būdais nugalabija ir sukapojęs parduoda (Džonas irgi nemažai gabalų, jų tarpe ir steiko, užsipirko). Laisvalaikiu tvarko mašinų kėbulus. Kitas - kavianskas - turi Viskonsine alkoholio parduotuvę. Ten didesnę amerikietiško gyvenimo dalį ir praleidžia, į namus pas dvinukų besilaukiančią (šiuo metu gal jau susilaukusią) žmoną grįžta tik savaitgaliais. Tikrai smagiai su vietiniais lietuviais pasėdėjom ir pakalbėjom.

08 06. Šiškebabas (šašlykas) ant Džono iš plytų sumūrytos šašlykinės (neranda pirkti skardinės, nors pas mus tokių vos ne ant kiekvieno kampo; bet tu nusivežk tokią į Ameriką; paims bagažo mokestį, gausis auksinė kaina). Stalą papuošė pirmieji jaunučiai kukurūzai. Kaip aš juos mėgstu, griaužiu sparčiai kaip meškėnai! Vėliau pilnais pilvais nulėkėm pasimaudyti Waconia ežere.

08 10. Koncertas Carver County Fair kasmetinėje mugėje su Jonny Holmes Band. Kiekvienais metais trečiadienį jie koncertuoja mugės metaliniam angare, į kurį galėjau patekti tik parodęs pasą. Uždėjo man apyrankę: Drinking age verified. Kaip man palengvėjo! Nors tas palengvėjimas tikrai buvo lengvas, alaus prasme. Nes pilstė tik bjaurųjį Bud Light. IPA kartumo išpuoselėti receptoriai raukėsi, bet neturėjo kito pasirinkimo. Amerikonų buvo daug, visi linksmai nusiteikę (Bud Light?). Jonny Holmes Band skėlė žinomus koverius ir šlagerius negailėdami jėgų ir prakaito. Apdairiai pasiėmiau akinius, užsidėjau, kad galėčiau aiškiau nužiūrėti dainininkę, grupės lyderio Jonny Holmes jauniausiąją dukterį. Daili, bet ne tokia jau ir jauna, Drinking age verified. Pamojavau ranka, ji irgi atmojavo, nes mojavo dažnai ir išradingai. Taigi nesu visiškai tikras, ar pamojavo man, ar tai tebuvo random sutapimas. Bet Bud Light savo vis dėlto padarė, pradėjau dainuoti.

08 11. Išvyka į Herbster stovyklavietę prie Superior ežero Viskonsine. Buvau ten jau du kartus ankstesnėse kelionėse. Lengvai galėtum tarti, kad Džonio pasąmonė šią kasmetinę išvyką pavertė ritualine. Apsistojome tuose pačiuose poilsio namukuose (cabins), balsu verkiančiais, kaip norėtų būti atremontuoti. Bet savininkė moteris jau garbiuose metuose, nelabai jai ir beapsimoka kišti pinigus į tolimesnės ateities projektus. Nugrius namukai, ir tegu juos velniai. Kad tik poilsiautojų begriūdami nesuluošintų. Ta pati aplinka: akmenuotas paplūdimys, priešaky vos įžiūrima kranto linija (Minesotos pusė), šaltas vanduo. Bet Darėnui ne per šaltas. Ypač su Maker's 46 burbonu. Išsimaudėm su švogeriu Džonu dieną, išsimaudėm naktį. Pasėdėjom prie laužo palei patį krantą.

08 13. Dar vienas ritualas - kelionė keltu į Medeline salą pašokinėti nuo klifų. Po vakarykščių pramogų neturėjau nei jėgų, nei noro šokinėti, todėl fotografavau noriai šokinėjančius Džoną, Ritą, vaikus ir visus kitus atsitiktinius dvikojus padarus. Mokesčio už fotografavimą neėmiau. Grįždami į poilsiavietę, Cornucopia miestelio parduotuvėje, nusipirkom šviežios whitefish (ežerinis sykas?) žuvies filė. Išsikepėm ant griliaus kartu su daržovėmis. Super!

08 14. Susikrovėme gausius daiktus ir grįžome atgalios į Minesotą. Trumpai sustojome Deluth mieste, pasivaikščiojom palei krantinę, užsukome į užeigą centre, užsisakėm po sumuštinį su lašiša. Nepachaltūrijo.

08 15. Išlydėjome su Rita mamą Tauginienę į Lietuvą. (Vargšei išpuolė labai sunki kelionė. Amsterdame buvo atšauktas reisas į Rygą, teko moteriškėlei visą dieną iki vakaro prabinzinėti po oro uostą. Grįžo namo apie 3 nakties. Lyg to nebūtų gana, prapuolė bagažas. Atgavo tik po savaitės. Svarbiausia, atgavo!)

08 16. Vakare nudavė galinga liūtis. Per televiziją grasino tornadu, bet, laimė, tornadas nukeliavo kažkur kitur. Lijo taip smarkiai, kad netgi pradėjo varvėti pro stogą palei pačius turėklus. Niekaip nepakiši jokio bliūdo. Teko man pasiaukoti namų ūkio labui ir pusvalandį laikyti kibirą. Privarvėjo iki pusės.

08 19. Cepelinų balius su vietiniais lietuviais. Bet ne pas vietinius lietuvius, o išsinuomotuose patalpose liuteronų bažnyčioje. Šiuolaikiškoje liuteronų bažnyčioje, tiksliau, komplekse su didele virtuve ir pokylių sale. Su Rita nugabenome visus namie rastus didesnius (salsos) puodus. Man patikėjo sunkti iš bulvių sultis. Su dideliu rūpesčiu tai dariau, maniškiai tarkiai gavosi kieti kaip akmuo. Bet padaužius į cepelinus tiko. Iš pradžių formuoti cepiakus pabandė visi, kas tik norėjo: lietuviai, amerikonai, užsieniečiai, vaikai, seneliai. Darėnas irgi kokius 15 nulipdė. Vėliau lipdė profesionalai. Iš viso išvirėme 220 didžkukulių. Žmonių susirinko apie 50 (vaikai įskaičiuoti), taigi gėrio liko su kaupu. Vienus pardavė tiems patiems susirinkusiems lietuviams, kitus pasidalino šventės organizatoriai. Vienas salsos puodas prisvilo. Ką Džonas pasakys?

08 20. Džonas puodo nepamatė (pamatė tik po kelių savaičių ir buvo labai nepatenkintas). Sekmadienis, poilsio diena. Nuvažiavom su seserim ir vaikučiais prie ežero pasimaudyti. Džonas tuo tarpu grįžo iš žvejybos. Žvejojo Mičigano ežere su bendradarbiais (tiesa, vienas bendradarbių ne tiek žvejojo, kiek viešbučio kambary gėrė su kažkokiu nepažįstamu (susipažino) juoduku). Grįžo Džonas ne vienas, o su vaivorykštinio upėtakio ir lašišos išpjovomis. Pagrilino, nuostabu.

08 21. Saulės užtemimas. Pilnas turėjo būti matomas Yellowstone, bet mes jau seniai iš ten išvažiavom. Minesotoje nusimatė tik dalinis. Laukiau laukiau lemtingos valandos ir minutės, kol ėmė ir apsiniaukė. Todėl jokio užtemimo nepamačiau. Galvojau, kad bent jau padoriai sutems, bet ir to neįvyko. O juk kažkur prie Yellowstono tikrai sutemo. Noriu atgal į Yellowston'ą!

08 24. Rytą į vištas įsisuko užklydęs nežinia kieno medžioklinis šuo. (Vėliau sužinojom, nes dar ne sykį atklydo: kažkokios crazy lady iš Shakopee miestelio.) Prabudęs savo kambary lyg ir girdėjau labai nepatenkintų vištų rėkavimus, bet net nepagalvojau, kad jos bus tokios nepatenkintos. Sumedžiojo skalikas vieną vištą (iš pradžių maniau, kad mano mėstamiausią, ryžą, baisingai nusiminiau, bet ne, sumedžiojo kitą ryžą), antrai visą uodegą išpešė. Nusiminė vištos, iš sklado labai nenoriai belindo. Vakare su Džonio draugeliu Džefu dar sykį nuskuodėm į hipodromą. Vėl žiūrėjau su trimis Summit Saga ipomis į žirgus, vėl jie manęs savu nepripažino. Tądien buvo indėnų lenktynės. Užšoka indėnai ant žirgų, net nepasibalnoję. Ir taip tris ratus kas ratą apsikeisdami aplink stadioną apjoja. O aš nė hotdogo po 2 dolerius neparagavau, nes nenorėjau.

08 27. Buvom Miniapoly, Skulptūrų parke. Daug visame pasauly garsių menininkų ten savo meną demonstravo, nors nė vieno iš tų meninykų asmeniškai aš nepažinojau. Buvau tame parke prieš du metus, kažkaip tada gražiau man jis atrodė. Dabar viskas pertvarkyta, daug aptvertų plotų, kad vietinė žolė atželtų. Vėliau suvalgėm po krusaną uptown'e, labai gerai vertinamoje kepyklėlėje. Tikrai labai geras krusanas. Espreso kava prie jo kuo puikiausiai pritiko.

08 28. Trys kibirai pirmųjų pomidorų. Ir pirma partija salsos vakare. Štai pagaliau ir pamatė Džonas pridegusį cepelinų puodą. Pasiraukė, bet nuotaikos nepagadino, deramai atšventėm pirmąją partiją - kad pardavimai nedulkėtų.

08 31. Su Džonu kėlėmės iš pat ankstyvo ryto ir lėkėm į Viskonsiną apžiūrėti trobelės prie Superior ežero. Mat svainis su seserim susigalvojo investuoti į nekilnojamą turtą. Planai: patvarkys trobelę, atnaujins interjerą, žiemą ir vasarą nuomos padoriems žmonėms. Kartais ir patys nuvažiuos pailsėti. Trobelė statyta 1969 metais, bet lentos naujos, stogas taip pat. Didžiausias privalumas - stovi visai šalia Superior ežero. Smėlėtas paplūdimys, nors dažniausiai visi Superior krantai - vien akmenys ir uolos. Smėlėtas dėl to, kad įlanka. Siskiwit vadinasi. Dabar ir galvoju - pirma Grand Teton, dabar Siski? Ką tai galėtų reikšti? Papukai į kompaniją siūlosi? Eeee... Žodžiu, trobelė mums patiko. Rekomenduoju apsilankyti bet kurio sezono metu! Nuvažiavom į visai šalia esantį Cornucopia miestelį, nusipirkom rūkytos whitefish žuvies. Paplūdimy (toje pačioje Siskiwit įlankėlėje) užkandom žuvies su krekeriais, išsimaudėme. Kuo ne rojus?

09 01. Apsilankėm Enki alaus darykloje Victoria miestelyje. Tailfeather IPA, belgiškas 10 laipsnių alus. Rugsėjo pirmąjai labai pritiko.

09 02. Išvažiavom porai dienų pailsėti (nes Darėnas po intensyvios salsos gamybos jautėsi labai išvargęs) prie Spirit'o ežero Ajovoje. Namelyje pas Džono tėvus. Pirma diena buvo labai graži - maudėmės, gurkšnojom IPA (aš gurkšnojau), važinėjomės vandens motociklu, vakare pasigrilinome steikų, pavedžiojom po apylinkes Triksi. Kita diena buvo daug vėsesnė, priminė, kad jau ruduo. (Nors tikrasis ruduo tose platumose ir ilgumose ateina tik rugsėjo pabaigoje.) Džonas užkūrė katerį, aplėkėme aplink visą Spirit'o ežerą, apžiūrėjome poilsio namukus (ir tikras vilas), žodžiu, įvertinom vietinį real estate.

Vis dėlto Džonis tąkart mums sėdint bare Dickinson miestelyje Šiaurės Dakotoje nepamelavo - planavo ir suplanavo pažintinę viskio kelionę į Tenesį ir Kentukį. Keturi muškietininkai - aš, Džonas, Džono tėvas Rodžeris ir Džono tėvo bičiulis Filas - sėdome į sunkvežimiuką (tracką) ir išdundėjome pažinimo keliais. Kelionę sudalinau į kelis kavalkus.

09 09 - 09 13. Pirmiausiai per Viskonsiną ir Ilinoisą (pravažiavę veik 9 valandas, ten kažkokiam viešbutuke pernakvojome) pasukome į Tenesį, į Lynchburg miestelį, kur įsikūrusi visiems gerai (net ir abstinentams) pažįstama (ar iš etikečių matyta) Jack Daniel's viskio varykla. Visas miestelis gausiai nukabinėtas JD logotipais. Kaip kitaip. Svainis Džonas užsimanė nusipirktį tuščią (nors būtų neatsisakęs ir pilnos) statinę (barrel) nuo išpilstyto viskio. Išsirinko ir nusipirko. Nudrožėm į JD visitorių centrą. Pasirinkom Angel's Share turą, kainavo 22 dolerius galvai. Gidas pavedžiojo po teritoriją, šiek tiek papasakojo apie varyklos istoriją, pasigyrė dėl ypatingo tik Tenesy ir Kentuky per klintines uolienas tekančio vandens, nes tik iš jo išvirsi Tenesio viskį, bendrais bruožais išdėstė technologinį procesą (pasirodo, filtruoja išvarytą samanę per anglies filtrus, didžiuuulius anglies filtrus, vėliau pamatėm), pabuvojom viskio rackhouse (vieta, kur brandinama daugybė viskio statinėse). Kvapas nerealus, nepabūvojęs nesužinosi. Galiausiai nuvedė paragauti imantresnių pavyzdžių: Gold, Sinatra, Single barrel, Barrel Proof, Rye. Labiausiai patiko Sinatra (litrinis butelis kainuoja 150 dolerių). Linksmi grįžom į parduotuvę ir įsikėlėm į traką nusipirktą bačką. Tą pačią dieną parsiradome į Kentukį. Pravažiavome šalia sutemų šviesomis tviskančio Našvilio, Amerikos kantri sostinės. Uždainavau: She loves a small town boy like me/ She's my ride or die baby/ She's my cool, she's my crazy... Išvargę bendrakeleiviai liepė man užsičiaupt.

Iš pat ryto nuriedėjome į Maker's Mark burbono daryklą. Puikiai anie pasitvarkę. Priėmimo centre su retro stiliaus kambariais netgi paragavom kavos su burbonu (simboliškai įvarvinto). Juodai dažyti mediniai pastatai su raudonais langų rėmais ir durimis. Tikrai estetiškai traukia akį. Vedžiojo, gyrė daryklą ir apie istoriją bei technologinį procesą pasakojo jauna mergina. Dargi leido įkišti pirštą į burbuliuojančios bragės katilą ir pragauti. Kukurūzų skonio bragė. Niam. Aplankėme statinių saugyklas. Kvapas nerealus, nepabūvojęs nesužinosi. Vėliau perėjome prie rimtesnio ragavimo: balta mash samanė, paprastas Maker's Mark, Maker's 46, Strength Proof, Private Selection. Pastarasis patiko labiausiai. Iš Makers Mark nuzvimbėme į Mamutų urvų nacionalinį parką, ilgiausią urvų sistemą pasaulyje. Susidarė didelė norinčių pamatyti urvus grupė. Trys autobusai. Barzdotas malonus gidas-parko reindžeris pasakojo apie urvų susidarymo, atradimo, vėlesnių dalybų istorijas. Siaurais geležiniais laipteliais nusileidome į 260 pėdų gylį. Tikrai įspūdingo dydžio urvai. Arčiau išėjimo išvydome gausybę stalaktitų, taip pat vadinamą Frozen Niagara darinį. Tai dienai įspūdžių pakako. Vakarą praleidome Bartstown miesto senovinėje tavernoje. Paragavau Kentukio burbono alaus, vėliau paties burbono. Eagle Rare Single barrel. Buvo sunku išsirinkti, nes baras turėjo šio mielo gėrimėlio apie 100 įvairių pavadinimų. Pasirodo, savaitgalį Bardstowne turėjo vykti kasmetinis Kentukio burbono festivalis. Labai apmaudu, kad nepavyko pabūvoti, nes tuo metu jau buvome toli nuo šventės linksmybių.

Papusryčiavę išsiruošėme į Buffalo Trace daryklą, įsikūrusią pačioje Kentukio sostinėje Frankforte. Pasisekė - vos mums pasirodžius prasidėjo ekskursija po daryklą su labai išmaniu gidu. Pirmiausiai užsukome į patalpą, kur rankiniu būdu pilstė Blanton's Single Barrel burboną. Nuvedė į rackhousą. Tūkstančiai statinių, kantriai laukiančių, kol praeis 7 metai brandinimo. Kvapas nerealus, nepabūvojęs nesužinosi. Vėliau papasakojo apie grūdų (kukurūzai, rugiai ar kviečiai, miežiai) santykį darant burboną, apie balto ąžuolo statines, aplinkos poveikį brandinimui, parodė filmuką apie rauginimo ir distiliavimo procesus. Žodžiu, labai informatyvu. Galiausiai paragavome Whitedog baltos samanės, Buffalo Trace ir Eagle Rare burbonų ir Bourbon Cream grietinėlės likerio (galėjai ją sumaišyti su gira, skonis visai kitoks). Daryklą palikome didžiai patenkinti. Prasukome pro seniai užsidariusią Old Taylor Destillery kompaniją. Administracinis pastatas su bokštais bandė atkartoti viduramžių pilį. Dviejų stadionų ilgio mūrinis rackhouse vis dar talpino statines su burbonu - tikriausiai kitos nebankrutavusios daryklos naudojosi patalpomis. Trumpam pasidairėme po Woodford Reserve viryklos lankytojų centro salę, bet į ekskursiją nėjome. Kadangi Kentukis - žirgų kraštas (ir kartu labai pelningas biznis), sustojome trumpai fotosesijai su žirgais ir juodomis tvoromis (išskirtinis valstijos bruožas - juodai dažytos tvoros ir daržinės.) Po pietų bendrakeleivių Džono tėvo Rodžerio ir jo draugo Filo pageidavimu nuvažiavome į Pilietinio karo Perryville mūšio lauką. Nors konfederatai mūšį laimėjo, jie atsitraukė, iki karo pabaigos palikdami Kentukį Sąjungos rankose. Pasidairėm po muziejų. Man, ne amerikonui, didelio įspūdžio istorija nepadarė. (Bet buvo smagu važiuoti ir stebėti nenuobodų Kentukio kraštovaizdį - miškus ir kalvas). Užbaigėme kelionę po Kentukį keliom minutėm stabtelėję Jim Beam darykloje. Nebeveikė, nes jau buvo po šešių. Na ir tegu, užteko padaryti kelias nuotraukas. Sutemus sustojome Brownsburg miestelyje Indianoje. Užsukome į Scotty's Brewhouse alaus namus, puikiai pavakarieniavome. Ten ir permiegojome. Tiksliau, tam miestelyje. Ilga paskutinė kelionės diena per Ilinoisą ir Viskonsiną iki namų...

09 16. Sesuo Rita išvažiavo į San Franciską susitikti su draugėmis iš Lietuvos. Šios atvažiavo aplankyti ir Amerikos tuo pačiu pamatyti. Gera joms nusimatė išvyka: San Franciskas, Las Vegas, Didieji kanjonai, Zion nacionalinis parkas, Los Andželas, Kalifornijos pakrantė iki pas San Francisko. Taigi paliko mus trylikai dienų su vaikais, vištomis ir visu ūkiu vienus. Todėl nenuobodžiavome. Tikrai tikrai. Daug važinėjau su dviračiu po įvairiaspalviais rudeniniais lapais pasidabinusias apylinkes.

09 28. Sesuo grįžo su pilnais įspūdžių smegenimis. Rytoj manęs laukė kelionė į Lietuvą. Širdis liūdnai dunksėjo - buvau jau pripratęs prie salsų ir ūkio, nors dalį pomidorų nusinešė nežinia iš kur atlėkęs bulvių maras. Bet gal ir žinia, nes pernai tame darže buvo sodintos būtent bulvės. Bet ne apie bulves dabar kalba. Mano išvykimo proga su miela sesute nuvažiavome į šalimais esantį Eden Prairie miestą pasilepinti korėjietišku maistu Gogi Bros House restoranėly. Pasilepinom barbekiu patiekalais taip, kad vos nuo suolų pakilome. Labai geras maistas ir malonus aptarnaujantis personalas, rekomenduoju.

09 29. Pilnais čemodanais ir įspūdžių smegenimis išvykau į lietuje mirkstančią gimtinę. Pabaigai pasakysiu tik tiek: Trečias kartas Amerikoje pavyko! (bendra šeiminykščių nuotrauka priklauso)