Nelengva buvo su gerbiamu fotomenininku Marijonu Sabūčiu susitikti ir jį pakalbinti. Oi, nelengva. Tokio nepaprasto užimtumo žmonių dienotvarkėse perdėm sudėtinga rasti bent vieną laisvą langą. Jie arba dirba, arba miega, arba tikslingai bimbinėja. Teko dėti daugybę pastangų, kad suderintume su Marijonu visus asmeninio laiko neatikimus ir rastume abiems prieinamą laiko tunelį, pro kurį pralįstume į komfortiškos būties apartamentus. Vis dėlto galiausiai begalinė jūsų autoriaus Dariaus Taugino kantrybė nugalėjo. Prispyrė jis Marijoną prie sienos, tiksliau, atakavo savo gausiomis žinutėmis visas tris menininko el. pašto dėžutes, feisbuko puslapį (pasirodo, jis ten slapstosi po pseudonimu "Esteto taikiklis"), mobilųjį telefoną. Neatlaikė gerb. Marijono Sabūčio atkaklumas prieš Dariaus dar didesnį užsispyrimą. Skyrė jis savo brangią gyvenimo valandą, kad atsakytų į mano klausimus. Tik ne apartamentuose. Bare. O kur daugiau?

DT: Pasakykit, gerbiamas maestro, kodėl toks rūškanas? Ar man tik taip atrodo?

MS: Nieko tau neatrodo. Užsiknisau su savo fotiku. Įsivaizduoji, visai išlaikymas nusigybavo. Niekaip nebesusikalbu su savo kenonu. Būkim biedni, bet teisingi - nors ir nėra jis baisiai pas mane senas, bet stipriai nudrožtas. Ojojoi, nusigyvensim, kad reiks pradėt su automatiniu išlaikymu kruštis. Kokia gėda ir bėda!

DT: Suprantu paties nepasitenkinimą. Galva pilna idėjų ir tikslų, o darbo priemonės trukdo jas įgyvendinti.

MS: Kad tik darbo priemonės! Paskutiniu metu man visai galva apsisukusi. Gal metų laikais kaltas? Kas dabar, ruduo, pavasaris?

DT: Kaip pažiūrėsi, kaip pažiūrėsi. Ir ruduo, ir pavasaris turi savų trūkumų bei privalumų...

MS: Va va, visiems mums dabar nelengvas metas. Kiekvieną dieną daugybė išbandymų akims ir sielai!

DT: Gal pakalbėkim apie ką nors rimtesio?

MS: O ką, mes nerimtai kalbam? Kiekviena einamoji akimirka žmogaus gyvenime yra pati rimčiausia. Su savo reakcijomis, norais, troškimais, emocijomis, kančia, nuobodybe, tuštuma, netgi laisve. Žinai, ką aš sau ir visiems kitiems patarčiau? Dairykimės, ir galbūt tikrai ką nors egzistentiškai esminio pamatysim. Tik būkit geri, paslėpkit savo braukofonus kur nors toliau nuo akių. Toliau nuo pagundų!

DT: Palikim šiuos sudėtingus dalykus filosofams ir teologams, ką? Geriau pakalbėkim apie fotografijos, meno ateitį.

MS: A bybis žino, kokia ta ateitis. Atleisk, kartais susikeikiu. Žalingas įprotis. Nors iš visų įpročių žalos jis kol kas man atnešė mažiausiai (juokiasi). Aš net nežinau, kas bus vakarienei. Iš kur galiu žinoti apie ateitį? Ir dar sukrušto meno.

DT: Bent jau prognozės?

MS: Gyvenam skaitmeniniais visokiausių pavidalų ekranų ekranėlių laikais. Tuo viskas ir pasakyta. Mūsų kodo pasaulyje skirtumo tarp originalo ir kopijos nebėra, taigi iš tavęs originalo niekad ir nebus (juokiasi). Žodžiu, kurk savo atvaizdus ir juos produkuok. Sakiau, savo? Gerai, gali ir savo panos. (vėl juokiasi). Paprasčiau: fotografuok, fotografuokis ir siųsk į kokią snukiaknygę. Tu fotografuoji?

DT: Na, turiu nusipirkęs šiokį tokį veidrodinį fotoaparatą su keliais padoresniais objektyvais. Fotografuoju. Kaip kitaip?

MS: O ką aš sakau? Dabar supistai visi meninykais palikę. Gerai. Bent jau saviraiškoje žmogelis laikinai savo kankynes pamiršta, ištirpsta gylyje ir perspektyvoje. Arba pasidaro sau pigią terapiją. Nes juk nekaltai kurti maloniau negu visokia banalia gyvenimo buhalterija užsiimti. Nors dėl nekaltumo nesu tikras - iš nieko dar niekas nieko nesukūrė. Ar ne per daug to nieko?

DT: O kaip su menu?

MS: Kaip ir visada - užsiknisi, kol kažką savy ar išorėje surasi. O ir suradęs nebūsi tikras, ar tai tikrai atstovauja tavo tiesai, ar tėra šitos - sakoma, visada unikalios - akimirkos kaprizas. Nors kas ta tiesa? Ji nuolatos transformuojasi, tiksliau, ją nuolatos transformuoja visokiausio plauko šamanai, ekspertai ir kitokie kalbos šarlatanai. O po dienos kitos ta tiesa savęs pačios nebeatpažįsta, o ir tie patys šamanai jos visiems laikams išsižada. Nes juk variantų begalybės! O ir ta pati tiesa greit pabosta. Iš tokios didelio biznio nepadarysi.

DT: Žodžiu, apie meną pats linkęs kalbėti atsargiai?

MS: Geriau išvis apie jį nekalbėti. Nes jau tiek prikalbėta, kad sumautai visi su padidėjusiu skandžio rūgštingumu ir atlaisvėjusiais viduriais nebesusitvarko. Prisimenu, kažkas yra rašęs: menas lyg ir turėtų būti komunikacijos priemonė, bet ima ir virsta mistifikacija. Teisiog daryk, kaip tau išeina, ir viskas. Eksperimentuok, išsidirbinėk, kaip tik sugebi, vis tiek kažkas gausis. Jei gausis kažkas labai baisaus netgi tavo akims, verčiau niekam to nerodyk. (vėl juokiasi)

DT: Ką galėtum patarti mums, kurie šiame viskuo persisotinusiame pasaulyje niekaip neatranda savo vietos?

MS: Mylėkite ir mylėkitės. Jei tai neprieinama, bent jau pasikruškit. Bet tik ne su smegenimis. Geriau su ta pačia fotografija. Nes grožio pasaulyje vis dar daug. Beveik tiek pat kiek šiukšlynų.

DT: Esi fotografavęs daugelį garsiausių ir žaviausių Lietuvos moterų. Sunkus tai darbas?

MS: Patikėk, kai grožio per daug, tampi jam atsparus. Selinas taip sakė. Aš irgi kartkartėm pasakau.

DT: Gal papasakosi kokią pikantiškesnę istoriją?

MS: Va va, nuo meno iki papų, a ne? (vėl juokiasi, kad jį kur!)

DT: Juk pavasaris... Ar ruduo?

MS: Gal tau dar ir adresą užrašyti?

DT: Nesupykčiau.

MS: Kas už tai?

DT: Aš va apie tamstą knygą parašiau.

MS: Kokią dar knygą?

DT: Keisti dalykai dedas...

MS: Kokia čia bybienė...

Čia mes nutraukiame pokalbį, išlenkiame su gerbiamu Marijonu Sabūčiu po taurelę šaltmėtės likerio ir taikiai išsiskirstome. Susitiksime kitą kartą ir vėl pašnekėsime. Sekite spaudą, tiksliau, šį puslapį. O apie knygą tikra tiesa - parašiau ją. Apie fotomenininko nuotykius mūsų netobulame pasaulyje. Ir ne vien.