07 14. Išskridau į Ameriką! Bet pradėkim nuo pat pradžių. Mikroautobusas iš autobusų stoties pasišvilpaudamas nuvežė mane į Rygos oro uostą. Pakilome į dangų 8:30 vietos laiku. Nusileidome Amsterdame. Tarpatlantinis skrydis į Mineapolį laukė manęs po 3 valandų. Pakankamai ilgas laikas, kad belaukdamas pradėtum nuobodžiauti, bet pakakamai trumpas, kad suspėtum nulėkti į patį Amsterdamą ir pagreitintu būdu kokį salsvą dūmelį sutrauktum. Be didesnių nuotykių nuskridome į Mineapolį. Sakai, be nuotykių, suraukęs antakius pažiūrėjo į mane sienų apsaugos pareigūnas. Tuoj mes tau nuotykius ištaisysim. Ir ištaisė. Nuvedė pas kitą pareigūną, kuris iškart pradėjo nuožmią kryžminę apklausą. Pas ką atvažiavai? Pas seserį. Koks sesers vardas, gimimo metai? Įvedė duomenis į kompiuterį. Kiek vaikų sesuo turi? Tris. Du berniukus ir mergaitę, bandė gudrauti pareigūnas. Ne, dvi mergaites ir vieną berniuką, nepasidaviau klastai. Koks švogerio vardas, toliau tardė uniformuotasis valstybės tarnautojas. Džonas, džiugiai ištariau. Kur dirbi? Freelancer. Be to, ruošiuos knygą išleisti. Mano literatūriniai sugebėjimai pareigūnui tinkamo įspūdžio nepadarė. Vedęs? Ne. Turi vaikų? Ne. Tardytojui visai nuotaika subjuro. Su kuo Lietuvoje gyveni? Su mama. Bet turiu Radvilišky trobą, remontuoju. Pats remontuoji? Aha? Pareigūnas vos ne vos pralinksmėjo, net krenkštelėjo. Kiek pinigų atsivežei? Liepė net piniginę parodyti. Sąžiningi suskaičiavo visus dolerius (aišku, galėjo jų būti ir daugiau, betgi koks dolerio brangumas, greit su euru susilygins). Pasakiau, kad turiu šiek tiek ir kortelėje. Pas Džoną fermoje dirbsi? Apstulbau. Nejaugi Džono salsa tokia populiari tapusi, kad net sienų apsauga apie jo ūkį žino? Taip, dirbsiu, sąžiningai prisipažinau. Bet jis tau nemokės. Ką darysi. Bet užtat Džako Danieliaus kokteilį pasiūlys. Žinoma, pasakiau tai mintyse. Nebūtina visų kozirių netgi rūstiems apsaugos pareigūnams atskleisti. Galiausiai tardytojas neapsikentė, trinktelėjo antspaudu. Būk tuos tris mėnesius. Bet tuo mano nuotykiai muitinėje nesibaigė. Prie išėjimo stovėjo dar rūstesnis pareigūnas. Vežies kokio maisto? Taip, saldainių, šokolado. Jokios mėsos? Jokios. Tuoj patikrinsim. Pradarė jis mano lagaminą, o iš ten lietuviška duonelė su barankomis išbiro? Ir dar penkios "Švyturio" alaus skardinės. O čia kas, ne maistas? Maistas. Bet juk yra ir saldainių, ir šokolado. Pasirodė pareigūnui, kad aš bandau iš jo tyčiotis. Ką tu sau galvoji, atvažiavai čia į svečius ir durnių volioji? Ar žinai, kad aš galiu tave atgalios į namus išsiųsti? Žinau, kaltai nubeldęs akis pasakiau. Excuse me, pridėjau. Kraukis savo lietuvišką duoną atgal ir dink man iš akių. Thank you, padėkojau ir dingau. Nenuostabu, ka po tokių kvotų ir ilgos kelionės nuotaika buvo šiek tiek apspardyta, o iš pažastų dvelkė lengvas jaudulio aromatas. Tik spėjau išsiųsti sesutei Ritai žinutę apie savo laimingą atvykimą į Ameriką, o ji jau prisistatė. Apsikabinom kaip devynis mėnesius nesimatę artimi giminaičiai. Nes būtent taip ir buvo. Virpančiu balsu papasakojau apie apklausą. Visaip būna. Kam nepatiktų prie lengvabūdžių viengungių kabinėtis? Lauke susidūriau su +30 laipsnių karščiu. Ir drėgme. Scenarijus nesikeičia. Nusipirkom pakeliui į namus kartaus skalsaus šalto IPA alaus. Kaip ranka visas nuoskaudas ir negandas nuėmė. Vakare Džonas ant dujinio griliaus pakepė maltos jautienos, pasidarėm hamburgerių. Skani mėsikė. Naujas mėsos degustavimo maratonas prasideda! Šią žinią maloniai nuploviau Džako Danieliaus kokteiliu su pepsi, laimu ir ledais. Padarėme nuodugnią daržų inspekciją. Svogūnų ir morkų tarp piktžolių nebesimato. Pačiu laiku atkeliavau. Rytoj dar patinginiausiu, bet poryt jau kibsiu į žūtbūtinį karą su daržo kenkėjomis. Mes nugalėsim! 

07 17-18. Jau kelintą kartą prabundu vidury nakties. Bet ne todėl, kad patalai būtų kieti ar mano brandyn einantis amželis savo pretenzijas imtų reikšti. Vieną sykį iš paties sapno vidurio mane ištraukė garsus trenksmas antrame aukšte, tiesiai virš galvos. Pasirodo, iš lovos iškrito Triksi (ji visada miega ant lovos palei šeimininkų kojas). Irgi vargšui šuneliui kažkas prisisapnavo. Kitąnakt iš paties sapno saldumo mane ištraukė galingas griausmas, perskrodęs ne tik mano, bet ir visų saldžiai Mineapolio priemesčiuose miegančių amerikonų periperijas. Siautė didžiulis škvalas, dundėjo griaustinis, o žaibai blykčiojo kas pusė sekundės. Tokių dalykų Lietuvoje nebūna. Nature is challenging us, rytą įvertinęs audros padarinius liūdnai konstatavo švogeris. Labiausiai kliuvo kukurūzams. Išguldė juos darniomis eilėmis. Bet turėtų atsitiesti. Gamta prisitaiko. Visa teritorija buvo nubarstyta šakomis. Gerai, kad smulkiomis. Surinkom pilnas septynias tačkas. O kaimynui Albertui pasisekė mažiau. Jo kieme palei namą didžiulės šakos lūžo ir pakibo. Turėjo Džonas savo sunkvežimiuką atsivaryti ir virvę pririšęs jas ant žemės nutempti. Galvodami apie ateinantį salsų ir marinuotų agurkų sezoną nuvažiavome ir nusipirkome naują viryklę. Didžiulę. Nes kitokių Amerikoj nepardavinėja. Ten visa buitinė technika daug didesnė. Oi, virsime virsime, mes geriausią Minesotoje salsą virsime!   

07 19. Didysis Ravėjimo Sekmadienis. Viskas prasidėjo nuo kalendrų ir krapų. Vėliau sekė: šparaginės pupelės, okros, saldieji ir aštrieji pipirai (tarp jų baisusis habanero), pomidorai, žemės riešutai, morkos, agurkai. Temperatūra buvo daugmaž pakenčiama - +25 laipsniai. Drėgnumas vidutinis. Taigi ištvėriau. Bet susilyginti su ravėjimo mašina Džonu niekaip nebūčiau sugebėjęs. Iš kur pas tą žmogų tiek ryžto ir užsidegimo? Visiems - o ypač sau - to linkėčiau. Žinoma, netrūko ir atsigaivinimo pertraukėlių. Vandens, alaus. Vakarienei švogeris iškepė mahi mahi žuvies. Balta, be kaulų. Fantastika. Garnyrui buvo bulvių iš mūsų ūkio košė. Ilgos dienos darbai baigėsi daržą juosiančios tvoros (kad stirnos pasėlių netryptų) kuolų sustvirtinimu. Iškraipė juos praūžusi audra. (Per teliką rodė - kliuvo visam regionui. Kai kurie amerikonai net elektros neturėjo.) Vis dėlto mūsų kukurūzai jau pamažu kelia galvas į viršų. Mes sukurti gamtos išbandymams!

07 22. Pavadavau bites. Spausdamas rankoje Tomato & Blossom Set Spray balionėlį  purškiau ant pomidorų ir pipirų žiedų. Dirbtinis apvaisinimas, taip sakant. Padidina derlių. Tobulėju. Amerika. Pamažu prasideda agurkai. Ūkis klesti.

07 23. Išvažiavau pasivažinėti dviračiu. Buvo 11 valanda, bet karštis jau atakavo visas prakaito liaukas. Pasukau į dviračių taką, kuriuo galima būtų nuvažiuoti iki pat Mineapolio (apie 40 km). Pernai jis buvo uždarytas, nes liūtys nuplovė kažkiek šlaito. Pasirodo, niekas nepasikeitė ir šiemet. Takas uždarytas, netgi skersai tinklinė tvora užtverta. Aišku, galėtum šiek tiek nusileisti šlaitu žemyn ir prasinešti dviratį. Ne per tokias kliūtis esu praėjęs! Bet buvo per daug karšta, kad geistum dėl sporto aukotis. Palauksiu vėsesnės dienos. Grįžau mindamas į Bluff Creek Drive kalną. Nulipau nuo dviračio visas varvantis . Vakare atidarėme marinuotų agurkų sezoną. Pakėlėm taures su Džako Danieliaus kokteiliais. Džonas papasakojo istorją apie Džako Danielso liūdną galą. Žmogelis norėjo atsidaryti seifą, bet jam nepavyko. Supykęs spyrė metalo gabalui į šoną. Aišku, seifui neskaudėjo. O Džakas susižeidė kojos pirštą. Po kiek laiko į pirštą įsimetė gangrena. Kol vieną dieną buvo per vėlu. 1911 m. išgėrė draugai ir artimieji džako už Džako pomirtinės kelionės sėkmę. Taigi pykim, bet nesispardykim. Nauja dujinė viryklė veikia nepriekaištingai.

07 24. Vakare išvažiuojame paatostogauti ir pakeliauti po Pietų Dakotą. Tiksliau, po Black Hills kalnų masyvą. Buvusias Lakota indėnų žemes. Grįždami dienelę praleisime Ajovoje, vasarnamyje prie Spirit ežero. Daiktų dar nesusikroviau. Bet kiek čia vyrui teužtruks. Svarbiausia pasiimti fotoaparatą. Kol kas dar nepadariau nė vieno kadro. 

07 25. Permiegoję prie Spirit ežero tęsėme kelionę į Pietų Dakotą. Aš, švogeris Džonas, mieloji sesutė Rita ir trys mieli (ypač kai miega) vaikučiai: Greta, Stela ir Džeikobas. Trenkėmės penkias valandas, pro langus regėdami monotonišką kraštovaizdį. Iki horizonto ir už jo besitęsiančios lygumos. Žemės čia nėra produktyvios, tinka nebent šienavimui, informavo mane fermeris Džonas. Kadangi niekad nebuvau didelis šienautojas, dėmesį sutelkiau į Outdoor Photographer žurnalus ir Black Hills, Bad Lands & Mount Rushmore brošiūrą. Perskaičiau Black Hills kalnų istoriją. Paprasta ir žmogiška. Gyveno nuo neatmenamų laikų tose žemėse indėnai. Laipiojo kalnais, medžiojo bizonus, kariaudavo su kitomis gentimis. Kol išliko stipriausi - Sioux (Lakota) indėnai. Vis dėlto kalnuose ir prerijose jie karaliavo neilgai. Atėjo blyškaveidžiai su šautuvais ir ugniniu vandeniu. Po 1868 metų sutarties buvo įsteigta Didžioji Sioux rezervacija. Savaime suprantama, netrukus sutartis buvo sulaužyta. 1874 m. George Custerio vadovaujama ekspedicija surado aukso, prasidėjo aukso karštinė. Ėmė plūsti ordos lobių ieškotojų. Indėnai šiai iniciatyvai priešinosi, bet buvo prievarta išstumti iš savo žemių. Ir papūsk tu mums į uodegą. Kraštovaizdis radikaliai pasikeitė pasiekus Badlands nacionalinį parką. Bloga žemė - tai toks darinys, kai minkštose uolose ir molingame dirvožemyje prasiaučia vanduo ir vėjas, erozijos dėka suformuodami labai įspūdingą reljefą. Jokių medžių, tik retos žolelės ir gėlelės. Kažkas panašaus į kanjonus, bet kažkiek kitaip. Nelabai aiškiai papasakojau, bet bus nuotraukų. Pyškinau net išsiviepęs. Kadangi aplink stūksojo uolienos, buvo labai karšta. Ir baisu. Prisiartinus prie uolos krašto ir pažvelgus žemyn į prarają. Kelias blogoje žemėje įmantriai vinguriavo. Vėl ir vėl  sustodavome panoraminėse aikštelėse. Užėjo lietutis. Patamsėjęs dangus įnešė į nuotraukas dramatizmo. Kaip ir turėtų būti blogose žemėse. Žodžiu, baisiai patiko. Iš Badlandų per kalvotą prerijų landšaftą nuriedėjome link Black Hills kalnų masyvo. Ruošėmės praleisti naktį viešbutuke Spearfish miestelyje. Temstant pasiekėme Juodąsias kalvas. Pušimis apaugę kalnai artėjančiose sutemose tikrai atrodė pajuodavę ir niurūs. Bet mes buvome pernelyg pavargę, kad pasiduotume jų nuotaikai.

07 26. Džonas sugalvojo vaikams užduotį: žiūrėkit į mašinų numerius. Gal pavyks surinkti visas valstijas. O jų, kaip mes visi gerai žinom, yra 50. Į tą užduotį labiausiai įsitraukė ne vaikai, bet pats švogeri ir jo brother-in-law Darius. Tiktai suabejojom, ar pavyks užtikti Alaską ir Havajus. Bet šansų buvo. Nes... Po savaitės Sturgis miestelyje turėjo prasidėti viena didžiausių baikerių fiestų pasaulyje Sturgis Motorcycle Rally. 75 metų jubiliejus. Susirenka baikeriai iš visos Amerikos, Kanados, Meksikos ir t.t. Iš viso apie pusė milijono. Ir tikrai, per visą mūsų viešnagės Black Hills laiką prariaumojo pro šalį tūkstančiai Harley Davidson. Kadangi iki atidarymo dar buvo likusi visa savaitė, dažniausiai savo metalinius žirgus jodinėjo retired motociklininkai. Kitaip, pensininkai. Bemaž visi su solidžiais alaus pilvais. Vadinamų Hot chicks reikės palaukti iki savaitgalio.

Pavalgėme pusryčius ir išsiruošėme į Spearfish kanjonus. Įspūdingi vaizdai. Vieškeliu nudardėjome prie Roughlock krioklių. Ne itin dideli. Užtat įmerkėm kojas į ledinį upelio vandenį. Vėliau prasukome pro vietą, kur kažkada buvo filmuojama Dances With Wolves kino juosta. Pašokom, nors ir be vilkų. Kitas kelionės taškas - Deadwood miestelis. Pagrindinė gatvė priminė kaubojų laikus. Iš abiejų pusių prigrūsta baikerių motociklų. Užsukome į Saloon Nr. 10 amerikietiško viskio barą. Interjeras išlikęs nuo devyniolikto amžiaus. Užsisakėme Buffalo Trace burbono. Pasižiūrėjome vaidinimą. Būtent šiame miestelyje buvo nušautas Laukinių Vakarų personažas Wild Bill. Iš nugaros. Žaidžiant pokerį. Mirties momentu jis turėjo tūzą ir aštunkę. Iki šiol ši kombinacija vadinama "numirėlio ranka". Numojome ranka seniems prietarams ir nurūkome į šalimais esantį Lead miestuką. Sulindome į Homestake aukso kasyklos muziejų. Pasirodo, kasykla buvo uždaryta tik 2002 metais. Buvo pati didžiausia Šiaurės Amerikoje. Per savo gyvavimą padovanojo pasauliui 1,25 milijonų kilogramų aukso. Ne viskas auksas, kas auksu žiba, ėmiau ir pagalvojau. Grįžę į Deadwood užlipome į ant kalno išsidriekusias kapinaites. Būtent ten ir palaidotas Laukinis Bilis. Kad pritrauktų daugiau žioplių, komersantai jam net pastatė bronzinį paminklą. Labiausiai nustebau išvydęs kapinaitėse Dariaus gatvę. Ir, siurprizų siurprizas, ji būtent ir vedė prie Bilo paminklo. Naktį praleidome kempinge Black Hills nacionaliniame miške. Nedidukėje rastų trobelėje. Aplink kalnai, o danguje virš galvų mėnulis su milijonais žvaigždžių žiba. Tokioje aplinkoje bet kas poetu norėtų tapti.

07 27. Pusryčiams buvo blynų, Džono iškeptų ant nešiojamos dujinės viryklės. Sotūs ir laimingi nuzvimbėme į Custer State parką. Prie pat parko ištakų mus pasitiko taip vadinamos "adatos", į dangų kylantys uolų smaigaliai. Man pačiam jos labiau priminė pimpalus. Kas kam rūpi, kas nors pasakytų. Užvažiavome ant Coolidge kalno. Nuo ugniagesių bokšto atsivėrė didinga Juodųjų kalvų panorama. Sustojome pavalgyti. Užsisakiau hamburgerį su buffalo mėsa. Bizoniena. Panaši į jautieną. Bet vis tiek kažkas naujo. Vėliau pasukome Wildlife Loop keliu ieškoti laukinės gyvūnijos. Pamatėm jos daug: prerijų šunys, elniai, antilopės, asilai, galiausiai netgi užtikome besiganančių bizonų kaimenę. Kaip sakoma, pirma paragauji, paskui pamatai. Per aštrią prerijų žolę bandėm su švogeriu prieiti prie maurojančių gyvūnų kuo arčiau. Galop apsisukome, nes dangų užtraukė švininiai lietaus debesys. Pačiu laiku grįžome prie mašinos - netrukus ėmė pilti kaip iš kibiro. (Vėliau sužinojome, kad iškrito net 2 coliai kritulių. O Custer miestely net pasnigo. Pats mačiau.) Buvome suplanavę aplankyti Rushmore kalną su uoloje iškirstais keturiais prezidentais, bet oras nebuvo palankus šiam patriotiškam žingsniui. Grįžome į stovyklavietę. Kaip ir reikėjo tikėtis, lauke pakabinti rankšluosčiai ne tik kad neišdžiūvo, jie dargi varvėjo. Nelabai nuliūdome. Užsikūrėme laužą. Pasikepėme hotdogų, paskui zefirų. Vėl žiūrėjau į žvaigždes, vėl pajutau užplūstančius poetinius hormonus.

07 28. Naktį išlindau iš trobelės nusimyžti. Toli nėjau, už trobelės. Palengvėjusia dvasia mestelėjau žvilgsnį į Paukščių Taką. Jei nukris žvaigždė, išsipildys noras, prisiminiau liaudies išmintį. Kuo greičiau susigalvojau norą, kad laimė neužkluptų iš netyčių. Nes juk taip dažniausiai ir būna. Nepasiruošę mes laimės priimti. Aišku, nesiruošiau likusią naktį užvertęs galvą degančių meteoritų medžioti. Suprasdamas mano nekantrumą dangus ėmė ir pasiuntė taip trokštamą ženklą. Noras nuėjo Visatai į ausį. Rytą atsikėliau žvalus ir pakantus visiems žemiškiems išbandymams. Išsiregistavome iš stovyklavietės. Tiesiu taikiniu nuzvimėme pas prezidentus. Audiencija pas didžius valstybės vyrus visiems mums kainavo 11 dolerių. Vašingtonas, Džonsonas, Linkolnas ir Ruzveltas atlaidžiai žiūrėjo į mane, atvykėlį iš tolimosios Rytų Europos valstybėlės. Ir tu norėtum emigruoti, wouldn't you? Nepasidaviau provokacijai. Tikrų amerikiečių, norinčių pamatyti savo prezidentus, buvo begalės. Turistavimo sezono įkarštis. Apsukom garbės lanką palei kalną su išskaptuotomis prezidentų galvomis. Stovėjimo aikštelėje pagaliau radome Aliaskos numerius. Taip pat Rod Ailendo. Smagiai nusiteikę nubirbėme prie kitos statulos - šįkart vietinio celebrity - indėnų vado Crazy Horse. Privatus skulptoriaus Korczako Ziolkowkio ir šeimos projektas. Turėtų būti pats didžiausias monumentas pasaulyje. Taigi, kad turėtų. Kol kas nuo 1948 metų išskaptuota tik rūsti Pamišusio Arklio galva. Po kokių trijų šimtų metų privatus šeimos biznio projektas gal ir bus baigtas. O kol kas už įvažiavimą mokėkit 28 žalius. Sustojom užkąsti Custer miestelyje. Palei restoraną ramiai gulėjo sniego pusnys. Vakarykštės audros palikimas. Vėl susigundžiau bizonienos hamburgeriu. Galbūt daugiau niekad jos nebeparagausiu. Pasisotinę ir sustiprėję nuvažiavome į Wind cave nacionalinį parką. Pirmiausia pasisukinėjome pro aikštelę medžiodami trūkstamus numerius. Pirma radome Masačusetso, o galiausiai ir Havajų. (Surinkome 49 iš 50 galimų. Neužtikome tik mažyčio Delavero.) Nusipirkome bilietus 5pm, kad apžiūrėtume šeštą pagal ilgį (226 km) pasaulyje urvą. Ekskursijai vadovavo reindžeris Maikas. Jis papasakojo, kaip urvas gavo savo pavadinimą. Pasirodo, jame yra tūkstančiai ertmių, pro kurias švilpauja vėjas. Priklausomai nuo oro lauke oras gali išeiti iš tų ertmių arba būti įsiurbtas vidun į urvą. Nusileidome virš 300 laiptelių į gilumą. Po kaitros lauke mėgavomės palaiminga vėsuma. Urvas garsus taip vadinamais kalcito dariniais boxwork. 95 procentai visų pasaulio atsargų. Pats urvas turi tris lygius. Mes ėjome viduriniu. Tikrai neužmirštamas reginys. Reindžeris Maikas vienoje aikštelėje užgesino šviesą, kad įsivaizduotume, kokia tiršta gali būti tamsa. Valandos su trupučiu kelionė baigėsi prie liftų. Niekas negeistų tais +300 laipteliais aukštyn kabarotis. Reindžeris Maikas užsiminė, kad 28 kelyje turėtų ganytis bizonai. Pasukome tuo pačiu Wildlife Loop per prerijas. Ir tikrai, bizonai ganėsi prie pat kelio! Ne tik kad ganėsi, jie per tą kelią pirmyn atgal marširavo. Patinai, patelės ir net jaunikliai. Pirma paragauji, paskui pamatai.

07 29. Iš Black Hills į ežero namą parsigavome trečią valandą nakties. Džonas spaudė biuiko gazą kaip pamišęs. 90 mylių per valandą. Vaikai ramiai miegojo. Aš su Rita palaikėme vairuotoją savo būdravimu. Kritome į lovas kaip akmenys. Po pusryčių nukėblinau prie Spirit ežero. Kad neužrūstinčiau vandenų, pasiėmiau alaus. Maudžiaus, sėdėjau ant lieptelio. Prisisėdėjau. Kadangi drąsiai atsisakiau kremo nuo įdegio, labai keistai ir skaudžiai nusvilau. Pėdas, pusė šlaunų ir trečdalį nugaros. Vėliau keturias  dienas raukiausi ir keikiau savo nelemtą drąsą. Vis dėlto giliai atmintyje įsispaudę kelionės įpūdžiai maldė laikinus nepatogumus. Greičiausiai taikliai Džono tėvukas Rodžeris pasakė: ką jūs ten tuose miestuose su asfaltu, dangoraižiais ir rujomis žmonių randate. Verčiau važiuokite gamta pasigrožėti ir gryno oro įkvėpti.

08 05. Vakare nuvažiavome į Carver County Fair mugę, vykstančią kasmet Waconia miestelyje. Trumpam pasisukinėjome tarp atrakcijonų, įlindome į kelis paviljonus įvertinti vietinių fermerių produkcijos, apžiūrėjome traktorius. Galop ėmėmės to, dėl ko čia ir susirinkome - sustojome prie angaro, švelniai vadinamo beer garden, iš kur sklido "labiausiai Amerikoje gastroliuojančios" (bent jau jie taip nesikuklindami teigė) grupės Johnny Holm Band koveriai. Turėjom parodyti ID. Apsuko man aplink riešą apyrankę. Drinking age verified. Net negėrus palengvėjo. Angare mus pasitiko linksma nuotaika ir Miller Lite alus. Geriau negu nieko. Nešiojosi ąsočius su liesu alučiu ir pritarė grupei jauni bei seni. Šimtai žmonių. Jokių konfliktų ir agresijos, geranoriška ir tolerantiška dvasia. Džonas nupirko pirmąjį ąsotį. Pasipilstėme į plastikinius bokalus. Susitikome su mūsų gerais draugeliais Džefu ir Dženi. Grupė grojo negailėdama jėgų. Smarkius gabalus keitė romantiškos baladės. Poros susikabino. Aš nebent galėjau priglausti prie savęs alaus ąsotį. Nepriglaudžiau, nes buvo tuščias. Galop grupė susiprato ir užgrojo AC/DC. Thunderstruck! Ir aš surikau. Milleriui vos ne vos suveikus ėmiau atidžiau nužiūrinėti dailiosios lyties potencialą. Potencialas ypatingai neguodė. Tikriausiai esu sugadintas lietuvaičių dailumo. Tik viena mergužėlė pasirodė verta nuodėmės. Bet ir ta turbūt legalų drinking age slenkstį prieš kokį mėnesį buvo peržengusi. Geriau negu nieko. Bet gal nereikia. Aš dėl nuodėmės. Grįžęs namo Džonas užsimanė išsivirti kiaušinių. O kol jie virė, nutarė trumpam prigulti ir pailsėti po Millerio injekcijų. Prigulė ir užknarkė. Po kelių valandų prabudusi Rita užuodė negerą kvapą. Kiaušiniai ne tik kad išvirė, jie šlykščiai svilo. Viskas gerai, kas gerai baigiasi.

08 06. Žirgų lenktynės Canterbury Park hipodrome. Džonas planavo ten vykti su bendradarbiais, bet anie susigalvojo įvairiausių pretekstų, kad tik išliktų savo komfortiškoje neazartiškoje rutinoje. Bet mes su švogeriu ne tokie! Sėdom į traką ir nubirbėme į lenktynes. Pakeliui liqour krautuvėj prigriebėme Džako Danieliaus 200 ml buteliuką. Bus pigiau. Džefas mūsų jau laukė vietoje. Su trimis bokalais Pepsi. Pasidarėm kokteiliukus. Visur konspiracija. Ir infliacija. Atsimenu, praeitais metais hotdogas tekainavo vieną dolerį. Dabar nuplėšė net du! Tiktai Summit Saga IPA kaina išliko tokia pat - 3,5 žalio. Pargavau Famous Dave's BBQ šonkauliukų. Eat like a pig, ragino užkandinės šūkis. Taip ir padariau: valgiau kiaulę kaip kiaulė. Pamatėme 5 lenktynes. Man asmeniškai labiausiai patiko stebėti pristatinėjamus žirgus. Gracingi, išdidūs. Pasitempiau ir aš.

08 14. Įsisuko į Minesotos laukus ir daržus karštis. Pomidorams gerai, arbūzams gerai, pupelėm gerai, bet Dariui tai tikrai per karšta. Gerai, kad visada turiu po ranka šalto IPA. Prasidėjo kukurūzų derlius. Jaunos, saldžios burbuolės, neįmanoma atsivalgyti. Kadangi kukurūzų daugybė, sumanė švogeris prie algos prisidėti juos pardavinėdamas. Bet kelias palei mūsų namus uždarytas. Tiktai kaimynai kartkartėm prarieda. Todėl pririnkom ir prikrovėm į tracką tris maišus geltonojo Amerikos aukso (taip pat ir kitų daržovių), kad Džonas nuvažiuotų jo parceliuoti prie pagrindinio plento. Pomidorai irgi bujoja. Dar gera savaitė, ir prasidės salsos sezonas. Laukiu, bet labiau nelaukiu. Bent jau naujas maisto kombainas parėjo. 14 puodukų (cup) talpos.

08 21. Pagaliau pradėjom salsos sezoną. Derlius šiek tiek vėlesnis negu pernai, bet neabejotinai būsiantis daug gausesnis. Praėjau pro pomidorų gretas. Kai kurie pomidorai net po kilogramą ir daugiau sveria. Tikri monstrai. Šakos vos beatlaiko. Išvirėme 51 pintą. 3 rūšių batchus: silpna (8 jelapenų pipirai be sėklų), pusiau aštri (12 jelapenų su sėklomis) ir aštri (16 jelapenų, 8 kajenai, 8 aji cristal, 8 Thai dragon). Čia pat produkcijos ir paragavom. Gera! Užsigėrėm Jack Daniels Gentlemen Jack ir Wild Turkey Rear Breed. Barrel Proof. Net 112.8 proof. Nuostabus! Salsos šventę baigėm 2 valandą nakties. Užsisakiau iš svetainės artscow.com Honkonge savo nuotraukų atspaudus. Labai viliojanti kaina: pirmi 10 vienetų (45 cm pločio) nemokamai. Likę po 2,4 dolerio su persiuntimu. Nesismulkinęs užsisakiau 27 nuotraukas. Visos su Amerikos vaizdais. Tikėkimės, kad kokybė nepaves. Gerokai pasistūmėjau su naujosios savo knygos darbiniu pavadinimu "Naktinis tarifas" pradžia. Smagiai nuo pat pradžių gaunasi. Radau labai gerą vietą rašymui - namo antrame aukšte prie virtuvės stalo. Kai pavargstu nuo savo fantazijos pliūpsnių, sutelkiu svajingą žvilgnį į horizontą, atsiveriantį už didžiulio lango.

08 23-25. Iškeliavome paatostogauti į Viskonsiną, į sconnies žemę. Rita išsinuomavo trobelę palei Superior ežerą. Pernai irgi  būtent į tą pačią vietą važiavome. Geros vietos nerūdyja. Ar kaip ten sakoma? Tiktai pernai daug labiau pasisekė su orais. Šiemet tos kelios dienos buvo nepaprastai vėjuotos ir gana žvarbios. Ežero bangos rodė savo aukštumą ir galybę ne ką prasčiau negu Baltijos jūroje, vanduo greičiausiai nuo smėlio buvo veik oranžinis. Pirmą vakarą taip ir neįsidrąsinau pašokinėti per bangas. Tiktai pasisukinėjau palei krantą ir padariau kelias nuotraukas. Bandžiau padaryti kompoziciją su sena metaline kėde, palikta prie kranto. Neaišku, pavyko ar nepavyko menas, bet kitąryt radau kėdę bangų nuplautą į vandenį. Įstrigo tarp kažkokių pagalių. Minkštoji dalis buvo dingusi, liko tik metalinis rėmas. Pasirodo, vakar pamiršau ją nunešti toliau nuo vandens. Kad ir nesąmoningai, darau aš Amerikai tik žalą. Galbūt atgailos pagautas ir įšokau į vandenį. Sutraukė visas gimines. Mėginau strikinėti per bangas, lyg ir pavyko, bet po penkių minučių buvau priverstas kabarotis laukan. Net pusvalandžiui drebulys į kūną įsimetė. Tikrai geliantis vanduo. Lyg ne vasara, o kokia lapkričio pradžia. Papusryčiavę nuvažiavome į šalimais esantį miestelį Cornucopia. Nusipirkome šviežios ir rūkytos žuvies. Pasisukinėjome tarp senų antikvarinių sugriuvusių medinių laivų. Vėliau patraukėme į Bayfield miestelį. Kaip ir pernai sėdom į keltą, ir po 15 min atsidūrėme Madeline saloje. Oras čia buvo šiek tik ramesnis. Big Bay valstijos parke su didžiuliu pasimėgavimu užkandome rūkytos lašišos. Ne kokia ferminė. Nudrožėme prie klifų. Graži gamta, kad ją kur! Džonas, Greta ir Stela įsidrąsino nušokti nuo vidutinio aukščio uolos. (Man užteko maudynių rytą.) Vargšė Stela net verkti pradėjo, toks šaltas vanduo. Gerai, kad Džonas nupirko kanadietiško viskio šilumai. Žinoma, vaikams nedavėm, bet patys paragavom. Sušilom. Per mišką patraukėme prie automobilių aikštelės. Pamačiau kelias umėdes. Užsikepėm prisirinkti grybų vakarienei. Negrybingas miškas buvo, radom tik kelis tuzinus tų pačių umėdžių. Ir už tai ačiū! Grįžę į namelį puolėm su Rita grybų valyti. Trapios, umėdės, kaip ir mūsų gyvenimai. Bet kažkiek liko. Išvirėm. Džonas ant griliaus iškepė šviežios whitefish. Pasakiška vakarienė gavosi. Kad būtų dar geriau, užgėrėm kokteiliu su Makers Mark 46. Po sočios vakarienės ir kelių kokteiliukų įgavęs drąsos užsidegiau išsimaudyti ežere. Atlikau tobulą Skinny dipping aktą, pasitaškiau gamtos stichijos pursluose nuogas. Kitą rytą atsisveikinau su ežeru dar kartą panirdamas į oranžinį vandenį. Bet bangos jau buvo sumažėjusios. Vėl ruošėsi grįžti gražūs orai. Deja, ne visada pataikai. Pasiekę Minesotą sustojome papietauti Duluth mieste. Sukirtau burgerį su whitefish užsigerdamas vietine IPA. Dailios waitress šypsena suteikė papildomo apetito ir noro gyventi dar geriau. Pasivaikčiojome po miestelį, pasišlaistėme palei krantinę. Puikios kelios dienos atostogų.

08 29. Su Rita nuvykom į kasmetinį Minesotos Renesanso festivalį. Šalia Shakopee miestelio. Pats didžiausias tokio pobūdžio festivalis Amerikoje. Pirmiausiai sustojome automobilių stovėjimo aikštelėje. Vos užmatoma mašinų jūra. Drožėm iki festivalio gerą kilometrą. Be to, festivaliui plotą nuomojanti kompanija visai prie įėjimo išrausė didžiulį karjerą, teko leistis žemyn ir kilti. (Vėliau sužinojau, kad šioje vietoje buvo rastas vertingas smėlis, reikalingas reaktoriams ar pan. Todėl nuomos sutartis su festivalio organizatoriais galios tik iki kitų metų. Jau dabar chebra ieško naujos vietos.) Dabartinėje vietoje pastatytas visas viduramžių laikų miestas. Su gatvėmis, kvartalais, namais, scenomis. Kadangi festivalis pradėtas rengti dar nuo 1972 m, kai kurios butaforijos jau gerokai susidėvėjusios. Prasmukęs (bilieto kaina su nuolaida 15 dolerių) pro medinės pilies vartus ėmiau fotografuoti bendrą vaizdą. Tuoj pat pasimečiau nuo Ritos. Neturėjau mobiliako, todėl tradicinio klausimo kur esi? techniškai negalėjau užduoti. Ai, kaip nors surasiu, pasakiau ir patraukiau į dešinę. Tada ir įvertinau tikruosius festivalio gabaritus. Su tūkstančiais juose slampinėjančių žmogeliukų. Apsukau visą perimetrą kelis kartus. Žmonės atsipalaidavę, linksmi, atmosfera draugiška, festivališka. Išvydau daugybę smuklių, amatininkų dirbtuvių, aktorių ir akrobatų šou. Netgi buvo pastatyta riterių turnyro arena. Netrukus pamačiau vaidinimą - šarvuoti žmogėnai ant žirgų su ilgomis ietimis lėkė į priešininkus ir visai tikroviškai bandė vienas kitą iš balnų išversti. Aišku, labiausiai patiko kostiumai. Daugybė amerikonų - jaunų ir senų - su savo aprangomis labai uoliai ir entuziastingai prisidėjo prie viduramžių dvasios puoselėjimo. Pamačiau karalių ir karalienę su juos lydinčiais sargybiniais bei svita, Robiną Hudą, piratus, riterius, vikingus, aktorius, rūmų didikus ir damas, muzikantus, pažus, juokdarius, plėšikus, vienuolius, valstietes, pilvo šokėjas, smuklininkes, būrėjas... Netrūko ir mitologinių būtybių: fėjos, undinės, drakonas, velnias, vienaragis...  Visko neįmanoma prisiminti. Kone populiariausias valgis buvo grilinta ciela kalakuto kulšis. Neatrodė man ji labai apetitiškai, ypač kai jas energingai griaužė moterys. Bet juk renesansas, jobšt tara mat! Sukdamas bene ketvirtą ratą aplink teritoriją pasakiau sau, kad užteks, nerasiu sesers, esiu lauk prie mašinos. Būtent tada ir susitikom. Kur daugiau, jei ne prie Privates. Buvo su drauge Margarita. Ši turėjo nusipirkusi minėtą kulšį. Bendromis pastangomis su vaikais buvo ją beveik sudorojusi, o likučius paslėpusi krepšyje. Pamatė mano klajūnišką nuvargusį veidą ir pasiūlė paragauti paskutinių kąsnių. Tikrai skani! Užsimaniau nuplauti skanumą alumi. Mano lietuviška ID pilstytojui neįtiko, neparduosiu. Štai ir demokratija! Renesanso laikais būčiau tokiam iškart galvą išgaląstu kardu nukirtęs ir visą statinę į save susivertęs. O dabar net akivaizdžiai per 60 perkopę diedai su babcėmis pareigingai savo vairuotojų pažymėjimus kiša. Rita man, jaunuoliui, alaus nupirko. Pyktis nuslūgo, o po kelių gurkšnių ir visai dingo.

09 05-07. Išsiruošėme artėjančios Labour day švęsti į vasarnamį prie Spirit ežero. Turbūt pati geriausia vieta tokiems salsos darbininkams kaip mes. Atsidanginome sutemus. Nuo ežero pūtė šiltas malonus vėjelis. Nedidelės bangelės raminančiai daužėsi į krantą. Šokome su Džonu nuo lieptelio į svetingus spirito vandenis. Kelionės dulkės nusiplovė nuo išvargusių kūnų ir nugulė ant ežero dugno. Visą kitą dieną praleidome prie ežero. Tiesa, apie vidurdienį buvo užplaukę debesys, netgi pakrapnojo lietutis. Tačiau po pietų dangus išsigiedrijo. Džonas nuleido į vandenį jetski, vandens motociklą. Raižė po ežerą kaip patrakęs. Paeiliui pavėžinėjo vaikus ir Ritą. Tik manęs negalėjo su savimi pasiimti - per didelis ir sunkus. Kas galėtų patikėti! Pasiūlė pačiam sėstis ir gazuoti. Į pradžių spardžiausi, gal net bijojau, bet po dviejų IPA buteliukų sukaupiau drąsą ir pasakiau: parodyk, ką reikia daryt, kad važiuočiau ir iškart neapsiversčiau. Parodė. Nesunku, tik 2 mygtukai - stop ir start - bei gazo rankenėlė. Užlipau ir šoviau kaip viesulas į priekį. Na, gal ir ne kaip viesulas, bet pirmam sykiui visai padoriai. Tiktai ant posūkių buvo kiek sunkiau išlaikyti pusiausvyrą. Bet kokiu atveju nauja pramogautojo patirtis. Vakare visa šeimyna sėdome į katerį ir nudūzgėme į ežero vidurį. Dangui nusidažius saulėlydžio spalvomis pašokinėjome nuo laivapriekio į vandenį. Nuostabu! Pirmadienį per Labour day nuvykome į Okoboji miestelį. Kol vaikai su tėvais pramogavo atrakcionų parke, aš pavaikštinėjau po miestelį. Nudrožiau prie vietos, kur West Okoboji ežeras susijungia su East Okoboji. Didelės ir mažos valtys nepailstamai šmirinėjo tarp ežerų. Vasara čia dar nepraėjusi. Vasara pas mus vis dar širdyse!

09 19. Pažymėdami įsibėgėjusį salsos sezoną nuvažiavome į Mineapolį. Pirma užsukome į Fulton alaus daryklą. Žmonių prie pastato grūdosi galybės. Savaime suprantama, su bokalais rankose. Prie įėjimo manęs paprašė ID. Buvau pasiruošęs šiam manevrui, todėl pakišau pasą. Uždėjo štampą ant rankos. Salės viduje irgi nestigo šurmulio. Išgėriau gardžios šviežios Sweet Child of Vine ipos. Pasistiprinę nužengėme prie visai netoli esančio Smack Shack Genuine Lobster restorano. Kaip išdavė pats pavadinimas, pagrindinis valgiaraščio patiekalas čia buvo omaras. Virtuvės vidury stovėjo baseinėlis, kuriame nieko blogo nenujausdami ropojo šie kaulėtieji gyvūnai. Gal ir gerai, kad nenujautė, nes visai greta buvo kitas baseinėlis su verdančiu aliejumi. Virėjas paslaugiai ištraukė vieną omarą, kad parodytų jį vaikams. Ne pats seksualiausias gyvis pasauly. Pradžioj užsisakiau Surly Furiuos IPA. Vėliau su Rita paragavome po kelias austres. Džonas ragino mane išbandyti cielą omarą. Aš kiek priešinaus: kaip aš tą kiautą pramušiu? Išsimaliavosiu savo išeiginius drabužius, kas į mane bežiūrės? Atneš tau jį jau perskeltą. Už papildomus 2 dolerius. Nusileidau. Ant drąsos užsisakiau Green Flash Imperial Stout. Tik 9 % alkoholio. Atnešė man tą vargšą omarą. Paraudonavusį, perskeltą, išvirtusiais viduriais. Su virtomis bulvytėmis su lupynomis, lydytu sviestuku. Paragavau. Tikrai pasakiškas skonis. Iškrapščiau uodegą, žnyples, net kojikes iščiulpiau. Persivalgiau. Taip ir atšventėme įsibėgėjusį - tiksliau, jau gerokai besiritantį į antrąją pusę - salsos sezoną. Piko metu per vakarą (dažnai ir pusė nakties) apdorodavome po 80 kg pomidorų. Man asmeniškai labiausiai patiko salsa iš geltonųjų pomidorų su habanero aštriaisiais pipirais. Pavadinom ją Moon On Fire. Tikrai aštroka. Rekomenduojame.

09 24-10 02. Rita išlėkė į Niujorką susitikti su iš Lietuvos atskrendančiomis ilgametėmis draugėmis. Aštuonioms dienoms. Paliko mus su vaikais ir didžiuliu projektu - nulakuoti 16 langų. Atvyko pastiprinimas - Džono tėvai. Ėmėm laukan langus, dengėm pirminiu įsigerti padedančiu sluoksniu, po to ėjo spalva, o galiausiai trys sluoksniai bespalvio lako. Lyg tyčiodamasis iš mūsų uolumo oras pastebimai atvėso. Naktimis vos ne šalnos. Miegojom name su išimtais langais lyg lauke. Rytais garas ėjo iš burnos lyg iš garvežio. Stebėjom mėnulio užtemimą. Dangus buvo be jokio debesėlio. Koks 92 procentai mėnulio tikrai užsidengė. Bloody moon, taip tą reiškinį vadina vietiniai. Kitas toks įvykis nusimato po 30 ar daugiau metų. Po teritoriją visą pastarąjį mėnesį slampinėdavo 6 laukinių kalakutų šeimynėlė. Vieną dieną pamačiau nutūpusį ant medžio šakos erelį. Lygiai tokį pat, kaip ant Amerikos herbo - su baltu kaklu ir uodega. Po plėšrūno apsilankymo kalakutų šeimynėlė sumažėjo iki 5 galvų. Atsitiktinumas? Salsų sezonas visiškai sulėtėjo. Per savaitę tepadarėm 50 pintų. Vis dėlto ruduo. Bet neturėtume skųstis - per sezoną išvirėm apie 2000 stiklainių agurkų ir salsų. Nukasėm visas bulves. Dar niekad nebuvau kasęs tokių didelių bulvių. Prie kelio sustatėm moliūgus pardavimui. Užderėjo jų gausybė. Kai kurie milžiniški. Vis dar skanaujame arbūzais. Kai kurie irgi didžiuliai. Vištos pagaliau pradėjo dėti kiaušinius. Kol kas tik kelios drąsiausios iš 15, bet vis tiek geriau negu nieko. Kiaušiniai neįprastos žalsvos spalvos. Po truputį galvoju apie kelionę į Lietuvą. Greitai prašvilpė tie beveik trys mėnesiai. Svarbiausiai nepamiršti chebrai burbono. Nepamiršiu. Nuvažiavome į Victoria miestelį, į alaus daryklą Enki. Paragavau vietinės Tail Feather (8% alk.) ipos ir belgiško tipo stipaus 9 laipsnių alaus. Rita grįžo iš Niujorko prisidalyvavusi su draugėmis ir atitrūkusi nuo realybės. Sujaukti namai labai greitai ją grąžino į kasdienybę. Uošviai išvažiavo namo. Su Džonu užbaiginėjame langus. Sekmadienį sustatysime paskutinius. Važiuosime savaitgalį į tailandietišką restoraną. Po to užsuksim į Excelsior alaus daryklą. Paskutiniai puikūs amerikietiško gyvenimo akcentai. 

10 03. Kaip ir planavome, su Rita nulėkėme į Mineapolį, į tailandietišką maitinimo įstaigą. Rita užsisakė tradicišką pad thai, aš išmėginau stir-fry su šparaginėm pupelėm, paprikom ir krevetėm, užpiltą curry padažu su kokoso pienu. Išsirinkau 2 lygio aštrumą iš 4 galimų. Ne per aštriausias, kaip mūsų mediam salsa. Vėliau nuskutome į Excelsior miestelį, į vietinę alaus  daryklą. Užtikome linksmai oktoberfest bešvenčiančius amerikonus. Kai kurie buvo apsirengę vokiečių tautiniais rūbais. Šoko trypė pagal gyvai rokenrolus ir rokelį grojančią Ornary Bastards grupę. Užsisakiau Bridge Jumper ipos. Pasirodė pusėtina. Paskui išbandžiau Black Lake tamsios karamelinės ipos. Ot, ta tai buvo gera! Kažkodėl net nebesinori grįžti į namus už Atlanto.

10 09. Parplasnojau iš Amerikos į gimtąją Lietuvos žemę. Vis dėlto mano sielai ir kūnui teko patirti kai kuriuos nepatogumus, kol pasiekiau kelionės tikslą. Mineapolyje Delta kompanijos lėktuvas vėlavo išskristi gerą valandą. Nusileidus Paryžiuje iki skrydžio į Rygą buvo likęs vos pusvalandis. Pasirodo, norint nusigauti prie AirBaltic terminalo, reikėjo sėsti į autobusą ir važiuoti į 2D terminalą per visą oro uosto teritoriją. Vien ta kelionė užtruko apie 20 minučių. Kol pagaliau pasiekiau check-in punktą, lėktuvas jau seniausiai buvo išskridęs. Ot, čia tai šūdas! neramiai sudunksėjo Dariaus širdutė. Išsiklausinėjau darbuotojų, ką daryti toliau. Teko nudrožti į Delta atstovybę. Jie man išrašė naują bilietą skrydžiui vakare. Prasitryniau oro uoste papildomas 10 valandų! Kad nepasirodytų mažai, praeidamas pro patikros punktą turėjau išversti savo rankinį bagažą. Buvau prisikrovęs kelis maišelius maisto papildų. Kas čia, nepatikliai pakilnojo mano turtą saugos darbuotoja. For body building, išdidžiai pasakiau. Nusileidome Rygos oro uoste apie 23:20. Labai pasisekė, pasigavau prie uosto autobusiuką, vežantį keleivius į Šiaulius. Mynė vairuotojas greičiau, nei rekomenduotų saugaus eismo taisyklės. Neprieštaravau. Šiaulių autobusų stoty su vienu bendrakeleiviu nusičiupome taksi ir nuzvimbėme į pietinį. Sveikas, gimtasis Taškente!